Iki šiol savo publikacijose apie žūklę su spiningu stengiausi pagrindinį dėmesį skirti žūklės technologijai, palyginti nedaug dėmesio skirdamas tam, kas gi pririšta valo gale. Vidutinis spiningautojas mėgėjas mėgsta pervertinti masalo reikšmę ir eilinį kartą gilintis į analizes, pvz., kuo „porolonas“ skiriasi nuo „gumos“ ir t.t., – tai tiktai apsunkina ir taip nevisiškai teisingą prioritetų išdėstymą. Tačiau tam tikri skirtumai tarp vienos klasės masalų visgi egzistuoja, ir būtų didžiulė klaida visiškai tai ignoruoti. Todėl, mano nuomone, atsirado būtinybė pateikti seriją publikacijų apie masalus, kurių konkretiems modeliams jaučiu išskirtinę trauką.
„Tvičingo“ populiarumas auga kaip lavina. Daugėja publikacijų, kuriose autoriai dalinasi savo nuomonėmis dėl masalų pasirinkimo ir traukimo ypatumų. Egzistuoja didžiulis „tvičinginių“ voblerių pasirinkimas, bet apie praktinį jų panaudojimą beveik nėra jokios informacijos.
Šiuolaikiniame spiningavimo sporte egzistuoja tam tikras paradoksas: nepaisant visų techninių bei teorinių naujovių, kurias nuolat įsisavina sportininkai – spiningautojai, žvejai mėgėjai į juos žiūri kaip į savotiškus keistuolius, neturinčius jokio supratimo apie tikrą žūklę. Neva, sportininkai net žuvies normalios nėra matę, o juo labiau gaudę – vis savo ešeriukus traukia, nevykėliai…
