Kiekvienas pradedantysis džerkistas dažnai užduoda sau klausimą. „Kas tie džerkai, iš kur jie atsirado? ‘‘. Kaip minėjo rusų žvejas Aleksandras Chlybovas :“ džerkai tai kaip antras nacionalinis švedų sportas po ledo rytulio, atrodo, kad švedai kitaip ir negaudo, o tik džerkais‘‘. Bet iš tiesu taip nėra. Džerkus sugalvojo senieji Amerikos gyventojai – indėnai, būtent jie iš medžio droždavo panašius į žuvis daiktus, juos spalvindavo augaliniais dažais ir tvirtindavo kablius, bei prisirišę prie rankos storą šniurą suteikdavo jiems gyvybę gaudydami didžiąsias šiaurės Amerikos plėšrūnes.
3 dalis. Šioje dalyje apžvelgsime, kaip yra naudojami klasikiniai „džerkų” modeliai. O pagrindiniai „klasikos” atstovai yra: “Suick”, Musky Mania “Burt”, Fudally “Reef Hawg” ir Salmo “Jack”. Tolygiai traukiamas tikrasis „džerkas” neparodys visiškai jokio „darbo”. Štai, todėl dauguma žvejų po pirmųjų metimų į juos žvelgia įtariai – lyg į žaislus, kurie gal būt ir tinka ten – Amerikoje, tačiau tikrai ne mums. Tai labai klaidinga nuomonė. Kiekvienu iš šių masalų yra sužvejoti įspūdingi lydekų kiekiai. Visiems gerai žinoma, kad stambioms lydekoms kanibalizmas yra nesvetimas.
2 dalis. Dar vienas nepaneigiamas multiplikatorinės ritės privalumas yra ypatingas jos tvirtumas esant didelei dinaminei apkrovai. O ji yra neatsiejama „džerkavimo” dalis. Prekyboje yra dviejų tipų kastinginės ritės: žemo („muilinės”) ir aukšto (apskritos) profilio. Pirmojo tipo ritės skirtos delikačiam gaudymui mažesniais masalais (15-35g). Na, o „sunkiajai artilerijai” rekomenduojama naudoti klasikinius apskritus multiplikatorius.