|
|||||
|
 Pavasaris įsibėgėja, ant ledo jau neužlipsi, o atviro vandens kaip ir nėra. Man tai absoliutaus negaudymo laikas, bet gi kaip norisi išbandyti naują meškerę. Milo „Helios Relix“ 5m jau nuo rudens laukia savo valandos. Gavęs žinių iš draugų, kad Punios tvenkinyje kimba smulkios kuojytės – važiuoju numalšinti žūklės alkio.  Sakoma, kad džiaugsmo laukimas – irgi džiaugsmas. Todėl galite „primesti“, koks laimingas ir linksmutis buvau, kai paskutinį kartą žvejojęs dar sausio mėnesį, paskui savaitę atostogavęs su žmona, dar savaitę prasirgęs, tik vasario 16-osios proga galėjau užlipti ant ledo. Per tas porą gerų savaičių užšalo visi įmanomi Lietuvos vandens telkiniai. Mano draugas ir kolega Saulius mano dideliam  Šią žiemą iki naujųjų metų tikro ledo taip ir nesulaukėme, tad nori nenori reik leisti laiką spiningaujant ar gaudant dugninėmis bei plūdinėmis meškerėmis. Tai gal galima sėkmingai gaudyti ir aukšles? Vienintelis būdas tuo įsitikinti – praktinis eksperimentas. Taigi, 2012 metų žiema, sausio mėnuo, lauke sninga, temperatūra 0° C – pats geriausias metas aukšlių žūklei…  Vingiuotais briedžių keliais judame link vakarienės vietos. Ją mums suorganizavo pas vietinį ūkininką kuris laisvu nuo darbo metu užsiima žuvivaisa ir turi prūdelį. Ragaujame vietinius kumpius, vyną ir kitus nacionalinius užkandžius.  Klubas gavo pasiūlymą iš UAB „Bartžuvė“ išbandyti jų vandens telkinius. Šiuo metu bendrovėje eksploatuojama apie 220 ha tvenkinių. Tvenkiniuose auginamos tradicinės žuvys – karpiai, lydekos, karosai. Taip pat veisiamos ir auginamos „svetimšalės“ žuvys – baltieji amūrai, plačiakakčiai, vaivorykštiniai upėtakiai, eršketai. Parduodamas paaugintas žuvų mailius įžuvinimo tikslais. Bendrovė taip pat prižiūri Gilužio ežerą ir parduoda licenzijas žvejybai iš valties arba nuo kranto.  Rašau, pakeliui namo. Į Lietuvą. Kelias netrumpas, laiko per akis ir į valias. Galima ramiai apgalvoti kas buvo taip ir pasidalinti išgyventa patirtim su visais. Visa išvyka, galima sakyti, mokslinis eksperimentas. Pradedant įrankiais ir masalais, baigiant pačia kelione. Pirmas kartas, kitaip sakant. Butent todėl, verta apie taip papasakoti. Kad abejojantiems, būtų lengviau apsispręsti. Kad nenusprendusiems, būtų lengviau išsirinkti.  Savaitgalį pailsėję šiandien taip pat nepervargom. Gūsingas vėjas pamažu rimo, ir jau buvo galima išplaukti į fiordą. Jokių įspūdingų laimikių nebuvo. Tiesa, pagavau vieną nedidelę jūrų lydeką. Ketvirta skirtinga žuvis kelionėje. Neblogai. Norvegai pasakojo, kad ešerių galima surasti ir fiorde. Šiai žuviai reikalingas didelis gylis, o Mefjorde yra daugiau nei 200 metrų. Vietos kaip ir tinkamos, tad nusprendžiam pabandyti.  Dabar, geras dešimt valandų išsimiegojus, po sočių pusryčių jėgos sugrįžta. Klaviatūrai spaudyti jų tiksliai užtenka. Tiesa, skauda dešinį petį. Nujaučiat dėl ko? Būtent. Bet apie viską iš pradžių. Išplaukėm gerokai po pietų. Diena, kaip ir rašiau, pasitaikė puiki. Tomis, mus pasikvietęs bičiulis norvegas, sakė, kad pirma per tokia per visą mėnesį.  Prieš akis 2115 km, gabalas Lietuvos, visa Latvija, pusė Estijos, Suomija, ir galų gale antra pagal dydį Norvegijos sala – Senja, Mefjord miestelis, „Mefjord Brygge“ žvejų „camp‘as“. Visi puikiai nusiteikę, gerai pasiruošę, su viena mintim galvoje ir širdyje – važiuojam gaudyt trofėjinių menkių, otų ir jūrinių ešerių. Šiomis žuvimis garsėja vikingų kraštas (ko gero nė vienas rašantis apie Norvegiją žmogus negali nepaminėti, kad tai vikingų kraštas) Jos vilioja ne tik mus, bet ir galybę kitų Lietuvos ir visos Europos žvejų mėgėjų.  Ar gali būti normaliam žvejui smagu gaudyti mažą žuvį? Tegu ir labai gerai kimbančią, bet didžiausi jos egzemplioriai neperkopia nei 30 cm. Prieš keletą metų, bičiuliai, galvojau, kad ne. Koks malonumas traukti aukšlės dydžio žuvis storiausiu valu ir grubiais įrankiais tada dūmojau. Ir ką jūs manot? Gyvenimas, toks įdomus dalykas, kad posakis „niekada nesakyk niekada“ yra labiau taisyklė, nei taisyklę patvirtinanti išimtis. Žvejo gyvenimas irgi patenka į tuos pačius rėmus. Ne kiekvienoje žūklėje atsitinka kažkas neįtikėtino ir nuostabaus  Ne vienam žvejui, ypač baigiantis ledo sezonui, knieti aplankyti jūrą. Taigi ir aš kūriau planus ten nuvažiuoti anksti pavasarį. Juolab Bitės žvejų klube sutikau ir daugiau šios srities „ekstremalų“. Tai buvo šilto ir šalto matę žvejai Albertino, RomkaDmb ir Gucul. Prieš pradėdamas pasakoti apie pačią žvejybą paminėsiu, kad prieš tai plekšnių žvejybai pasigaminau „šaukštą“, kurį labai knietėjo išbandyti net tokiomis nepalankiomis sąlygomis. Orą pranašavo nekokį – besikeičiantį vėją, kritulius, tačiau tai mūsų neišgąsdino. Buvome pasiruošę ir žvejybai nuo kranto.  Apniūkęs oras, lengvas vėjas – puikus metas praleisti pusdienį ežere ir sugauti rudeninę lydeką.Šį kart pasirinktas įnoringas ežeras Monis.Paplaukus šiek tiek toliau kranto, gyliui krentant iki 17-18 metrų pasimato pirmieji lankeliai. Kuo toliau – tuo labiau pilnėja ekranas. Pasiplaukiojus ilgiau, darau prielaidą, kad žuvis jau lenda į duobes. |
|
|||
|
88 queries. 0.785 seconds. |
|||||
