„Glaideriai” yra „draugiškiausi” ir paprasčiausiai naudojami „džerkai”. Jeigu norite susipažinti su šiuo gaudymo būdu – pradėkite nuo šių masalų. Dabar jų pasiūla visame pasaulyje labai didelė.
Pavadinimas kilęs iš angliško žodžio “to glide” – sklęsti, ir šis žodis labai taikliai apibūdina masalo judėjimą vandenyje. Unikalios konstrukcijos ir subalansavimo dėka „glaideriai” sklendžia tai į kairę, tai į dešinę po kiekvieno mosto meškerykočiu. Be to, kai kurie iš jų (nesvarbu – plaukiantys ar skęstantys), pauzių metu delikačiai siūbuoja nuo vieno šono ant kito. Tokią savybę turi tik geriausi „glaideriai” ir ji labai padidina kibimų skaičių, ypač esant prastam kibimui. Dar viena nuostabi „glaiderio” savybė – juos galima pravedinėti įvairiausiais būdais ir visi jie bus veiksmingi. Tai reiškia, kad visi pravedimo būdai yra lygiaverčiai.
„Glaideriai“
Tačiau, siekiant visiškai įgusti gaudyti „glaideriu”, reikia išbandyti ir tobulai išmokti klasikinę gaudymo juo techniką. JAV šis metodas vadinamas „dog walk”. Jį sudaro lengvų, plastiškų patempimų derinimas su skirtingos trukmės pauzėmis. Patempimų amplitudė priklauso nuo masalo sklendimo vandenyje laiko. Kuo ilgiau jūs leidžiate masalui sklęsti – tuo daugiau jis krypsta į šoną. Aišku, tai priklauso nuo masalo dydžio – kuo „glaideris” didesnis, tuo toliau į šoną jis nusklęs. Maksimalaus ilgio patempimų geriau nenaudoti, nes galima prarasti masalo kontrolę ir tiesiog praleisti kibimą. Vėlgi – visi šie veiksmai skirti masalo kontrolės išsaugojimui.
Svarbiausia – pauzės, kurių metu suvyniojamas laisvas valas, o masalas arba skęsta, arba kyla į viršų. Idealiomis sąlygomis (be vėjo) tokie masalo judesiai gali trukti iki 10 ar 20 sekundžių. Arba iki tol, kol masalas pasieks tokį gylį, kuriame bus prarasta jo kontrolė. Tokiu atveju geriausia pakelti meškerės viršūnę ir įdėmiai stebėti valo įtempimą. Paveikslėlyje parodytas šio būdo naudojimas žvejojant aplink povandeninį kalniuką. Tokiu atveju geriausia inkaruoti valtį virš povandeninio kalniuko ir mesti gilyn.
Apytiksliai žinant žūklavietės gylį ir masalo skendimo greitį galima leisti jam skęsti naudojant atgalinį skaičiavimą. Po to pravesti masalą iki valties naudojant aprašytą patempimų metodą su ilgesnėmis pauzėmis. Po kiekvieno patempimo reikia stengtis kiek galima greičiau „pagauti” masalą meškerės viršūne siekiant neleisti valui atsipalaiduoti. Tačiau, kaip bebūtų gaila, net labai susikoncentravus yra sunku išvengti tuščių kibimų tais atvejais, kai kimba iš karto po pravedimo.
Dažniausiai mišri technika – kai sujungiami keli pravedimo stiliai – būna pati efektyviausia. Netgi vieno metimo metu reikia kelis kartus pakeisti pravedimo techniką. Ypač tai pasiteisina naujuose telkiniuose, kai nėra žinomi žuvų įpročiai.
Dauguma „glaiderių” būna dviejų versijų – skęstantys ir plaukiantys. Dažnas žvejys galvoja, kad užtenka turėti skęstantįjį modelį ir bus galima žūklauti bet kokiomis sąlygomis. Tačiau žūklė pavasarinėse vietose, kai gylis tesiekia 0,5 ar 1 metrą, parodo, jog plaukiantis modelis daug efektyvesnis.
Plaukiančius masalus reikia naudoti 0,5 – 2 metrų gylyje, o skęstančius 1,5 – 5 m.
Šių dviejų skirtingų modelių pravedimas irgi skiriasi. Plaukiantis modelis didžiausią gylį (iki 1m) pasiekia tik greito „darbo” meškerykočiu dėka. Žinoma, meškerės galiukas turi būti nuleistas žemyn. Na, o norint panardinti skęstantįjį modelį, reikia naudoti lėtą pravedimą duodant masalui laiko nuskęsti. Pravedinėti abi versijas paviršiumi žymiai lengviau, o plaukiantis modelis nepakeičiamas gaudant seklumose. Pravedant „glaiderį” šalia įvairių augalų sąžalynų, galima jį trumpam sustabdyti. Tai padės išvilioti netgi labiausiai apsnūdusį plėšrūną. O toks kibimas labai ilgam įstrigs atmintin!
Galiausiai norėčiau visiems palinkėti kantrybės atrandant naujus masalus ir jų pravedimo būdus. Patikinu jus – jie to verti! Esu įsitikinęs, kad kiekvienas, kurio nenuvylė pirma nesėkmė, ankščiau ar vėliau taps šio plėšrūnų žūklės būdo, kuris vis dar nelabai įsitvirtinęs čia – Europoje, gerbėju. „Džerkai” padės jums iš naujo atrasti savo senas žūklės vietas ir pagauti žuvis, apie kurių egzistavimą tose vietose nė nenutuokėte.
Tai bus lyg naujo „žūklės kontinento” atradimas. Žinoma, egzistuoja pavojus pavirsti tikru kastingo fanatiku. Tačiau toks „fanatizmas”, kiek aš žinau, nekenksmingas ir netgi malonus!
Autorius: Piotr Piskorski
Vertė: Martynas Mikelionis (marciusxxxx)













Truputi pavelavau pakomentuoti, bet kas domisi dzerkais,bent lietuvoj, patys skaito rusu straipsnius ir ziuri video. Gal ka pasiulitu svedu, suomiu ar norvegu straipsniai versti lietuviskai…