Neseniai pasibaigė pirmasis Baltijos spiningavimo čempionato pirmojo etapo turas. Baltezers ežeras, Baltezers miestelis. Dalyvauja 11 komandų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Spiningautojams iš Kaliningrado sutrukdė atvykti gegužės mėnesio šventės, tačiau jų tikimės sulaukti jau kitame etape. Visgi trijų šalių spiningautojai susirungė tarpusavyje, ir varžybas drąsiai galima vadinti ir Pabaltijo, ir netgi tarptautinėmis.
Lietuvą varžybose atstovauja 5 komandos po 4 žvejus, viso 20 spiningautojų. Lietuvos rinktinę sudaro po 10 geriausių spiningautojų ir praėjusių metų LSA (Lietuvos spiningautojų asociacijos) ir ŽSA (Žemaitijos spiningautojų asociacijos) čempionatų. Pabaltijo spiningavimo čempionatas, vykdomas pagal tarptautines spiningavimo iš valčių taisykles. Pagrindinis skirtumas nuo Lietuvoje vykdomų varžybų yra tas, kad spiningautojai valtyje sėdi po du. Komandą sudaro du tokie dviejų žmonių ekipažai. Kiekviename ture dvejeto pergalę lemia didžiausias laimikių svoris, o komandos (abiejų komandos dvejetų svorių suma, baudos taškai, atitinkantys dvejetų ture užimtas vietas). Pergalę etape komandai lemia mažiausia baudos taškų suma. Trumpai tiek apie taisykles, o toliau apie pačias varžybas ir pirmąjį turą. Pirmąją rašinio dalį rašau iš kart po pirmojo turo, tad iškart apie tai kaip mums sekėsi.
Baltezers ežeras tyvuliuojantis porą dešimčių km į šiaurę nuo Rygos yra negilus, pasižymi gana vienodu dugno reljefu ir neypatingai skaidriu vandeniu. Per dar vieną ežerą ir porą kanalų ežeras susisiekia su jūra. Lietuviams gana neįprastos sąlygos. Nors tokių ežerų ir neturim, bet kažkuo panašių tikrai galime atrasti. Tiek teorinių žinių turėjome prieš prasidedant pirmajam turui. Dėl nepalankiai susiklėsčiusių aplinkybių nepavyko dieną prieš pasitreniruoti, o be treniruotės tenka eksperimentuoti varžybų metu. Mūsų komandą sudaro “Ant Bangos” klubo nariai: Rolandas Baratinskas, Andriaus Mačiulis, Martynas Šantaras ir aš. Tiesa Andrius su Martynu, išvakarėse kiek pasiplaukiojo po ežerą, ir šiokią tokią mintį kur pirmiausiai plaukti mums pasufleravo.
Kadangi ežeras negilus, vidutinis gylis apie 2,5-3m, tai labai išraiškingų dugno perkritimų ir kalniukų nėra daug, o ir tie patys yra nedideli. Visgi mūsų bičiuliams pavyko išvakarėse surasti porą tokių, ir nuo jų ir pradėjome žūklę. Po keleto metimų tikintis aktyvių lydekų ir jų nesulaukus, į rankas paėmėm mikromasalinius spiningus. Nusprendėm, kad pirmiausiai reikia pagauti bent po keletą ešerių. Pirmasis dryžuotąjį pagavo Andrius, paskui porą aš, ir po pirmosios valandos abu mūsų komandos ekipažai jau buvo netušti. Deja, ešeriai tokiu metų laiku, neypatingai aktyvūs ir ekipažui jų prigaudyti bent jau po porą kilogramų yra sunkiai įveikiama užduotis. Dabar žiūrint į varžybų pirmosios dienos protokolą, matyti, kad su tokiu svoriu galėjome būti bent jau ketvirti. Tai būtų visai neblogai, bet yra kaip yra.
Tiesa sakant pirmasis turas, nepadarius treniruotės buvo daugiau žvalgybinis. Taip, pagavome dar po keletą ešerių, bet aukštesnės vietoms komandinėje rikiuotėje užimti nepavyko. Priežastis – labai paprasta. Pusė ekipažų sugebėjo sugauti vieną ir daugiau lydekų, kurios ir buvo kelias į aukštumas. Po pirmojo turo, kalbėdamasis su geriausiai iš lietuvių pasirodžiusio ekipažo vienu iš narių – Gintaru Zaksu, sužinojau kad lydekos kaip ir pridera tokiam metų laikui kibo netoli savo nerštaviečių, seklesnėse vietose, arčiau pakrančių. Kadangi ypatingu aktyvumu jos nepasižymėjo, tad geriau veikė aktyvesni masalai – ryškių spalvų vobleriai, didelės sukrės. Estai, pavyzdžiui, gaudė blizgėmis. Toks jausmas, kad kibo ant visko, išskyrus, mums įprastus guminukus.
Tokia informacija pasufleravo gana aiškų planą antrajai dienai. Norėdami susilaukti sėkmės tiek komandinėje tiek ir ekipažų įskaitoje privalėjome pagauti bent vieną lydeką. Smagu, kad Martynui su Andriumi tai pavyko padaryti. Masalas gal ir ne tradicinis lydekinis, tačiau ant mikro tvisterio užkibusi beveik dviejų kg gražuolė, mūsų komandos ekipažą antrajame ture kilstelėjo į ketvirtą vietą. O mums su Rolandu, galima sakyti, nepasisekė. Nuo pat turo pradžios „drožėm” vieną perspektyvią pakrantę, aš tigriniu negiliai neriančiu vobleriu, Rolandas didele sukre. Jau per pirmąją valandą, po metimo į vietą, tokią, kur užmetus šeštasis jausmas iškart pakužda, kad kažkas bus, taip ir nutiko. Neeilinis smūgis, antras, ir jaučiu, kad anam gale solidus laimikis. Išvairuoju tą kažką į plotus, bičiulis viena ranka ieško sietelio kita jungia kamerą, ir staiga valas atlaisvėja. Atsikabino?! Ne. Kažkokiu būdu persisukusi lydeka sugebėjo nukasti valą virš 35 cm pavadėlio. Nerašysiu, kokie triaukščiai liejosi po šio įvykio, nes ir taip aišku. Dar dabar atsimenu tuos smūgius, džiaugsmą ir po to sekusį nusivylimą. Vis dėl to, rankų nenuleidom ir toliau aktyviai judėjom palei žolių liniją. Vienoje vietoje pasigavom po keletą ešerių, ir toliau aktyviai ieškojom lydekų. Visgi, pamiršom vieną svarbią, mano jau aprašytą varžyboms taisyklę. Jei nekimba, vadinasi kažką darai nekaip. Po atitrūkimo, neturėjom nei vieno lydekinio kibimo, bet vis tiek mėtėm masalus į žoles. Dabar aišku, kad tai buvo klaida. Tik paskutinį pusvalandį nusprendėm, kad laikas būtų stoti į gilesnę vietą ir mėtyti masalus į šlaitus. Mums įprastas ir mėgstamas „džigavimas” guminukais šokdinant masalą nuo kalniuko žemyn. Ir vėl nesėkmė. Per keliolika paskutiniųjų minučių Rolandas trumpai palaiko dvi žuvis ir dar turi du kibimus. Deja, laikas į krantą. Su keliais šimtais gramų ešerių liekam kažkur antrajam dešimtuke.
Nuotaikos ne kokios. Visgi, kiekviena nesėkmė yra labai pamokanti, jei tik sugebi padaryti išvadas. Jei nekimba, vadinasi kažkas ne taip. Vieta, masalas, pravedimo būdas, gylis. Bet kas. Reikia keistis, galvot, ieškot, suprast ko ir kaip nori žuvis tame telkinyje ir tą dieną. Kad kiekvienas kibimas, būtų ne atsitiktinumas, o logiškas teisingų žvejo veiksmų rezultatas. Tada ateina pergalės.
Visą varžybų statistiką skaičių pavidalu galite rasti paspaudę ant nuorodos po straipsniu. Negaliu nepaminėti fakto, kad Latvijos rinktinės sudėtyje dalyvavo 2007 m. Pasaulio vicečempionų ekipažas Harijs Raciborskis ir Andis Miezis. O estai, pavyzdžiui, neturi nė vieno spiningautojų klubo. O lietuviai, nors turi daug klubų, bet šiose varžybose pasirodė silpniau už estus. Jei ne Gintaro Zakso ir Jano Prialgausko ekipažas užėmę antrąją vietą ekipažų įskaitoje, būtų visai liūdna.
Tiek trumpai įspūdžių, Kitas Baltijos taurės etapas vyks Estijoje rugpjūčio mėnesį, o paskutinis pas mus rugsėjį. Dar vieną kitą trupinį informacijos galėsite išgirsti pažiūrėję Rolando sumontuotą video reportažą. Na ir pabaigai, didelis ačiū „braliukams” už puikias gyvenimo sąlygas ir pirmąjį etapą.
Iki.
Ps. Vos nepamiršau. Jau patvirtinta, ir tikrai, šį rudenį pasaulio spiningavimo iš valčių čempionatas įvyks Latvijoje šių metų spalio 16-17 dienomis.
Autorius Emilis Muliuolis
Daugiau nuotraukų čia…
Rezultatai čia..
Video reportažas-ANT BANGOS TV laida:
Loading ...
