Įspūdžiai iš akcijos DAROM 2010

Visuotinė aplinkos tvarkymo akcija „Darom 2010“ Lietuvoje vyko š.m. balandžio 17 dieną. Apie tai, kokie kiekiai šiukšlių buvo surinkti visoje šalyje, kiek šių metų akcija pritraukė dalyvių bei apie kitus visuotinius niuansus viešai teskelbia akcijos organizatoriai. O mes šiame straipsnelyje norime pasidalinti įspūdžiais, kaip sekėsi tvarkyti aplinką žvejų klubui „Ant bangos“…

Mūsų klubas tokią akciją surengia jau antrus metus iš eilės. Pernai buvo tvarkomos klubo naudojamų žūklės plotų – Monio, Monaičio ir Beržos ežerų – pakrantės. Šiemet, kaip kad ir buvome skelbę internetinėje svetainėje www.ant-bangos.lt , akcijos objektu vėlgi buvo pasirinktos Monio ir Monaičio ežerų pakrantės. Pasirodo – neveltui… Bet apie akcijos rezultatus pakalbėsime toliau…

Kas gi lėmė tokį klubo pasirinkimą? Akivaizdu, kad miestų teritorijose tvarkytojų netrūko, o štai nuošaliau esančių vandens telkinių pakrantės šiuo atžvilgiu liko šiek tiek nuskriaustos. Turint omenyje, kad metų eigoje šios vietovės patiria tikrai nemažą lankytojų (žvejų, poilsiautojų, besisvaiginančio jaunimo ir t.t.) apkrovą, o tvarkytojų skaičius jose atvirkščiai proporcingas teršėjų skaičiui – faktas, kad pakrantėms sąmoningų žmonių pagalba ypač reikalinga. Na ir galiausiai lemiamas apsisprendimo faktorius yra tas, kad esame žvejai, o tai reiškia, kad net ir be meškerių rankose, vis tiek norime būti arčiau vandens.

Kodėl buvo pasirinkti būtent šie ežerai? Skaitydami apie klubą „Ant bangos“, galėjote pastebėti kad klubui suteikta teisė naudoti žūklės plotus keturiuose vandens telkiniuose. Beržos ir Juodžio ežerai yra atokesnėse vietovėse, pakrantėse vyrauja privačios teritorijos ir viešai pasiekiamų pakrantės vietų nėra daug, logiškai padarėme prielaidą, kad ir taršos šaltinių prie šių ežerų neturėtų būti gausu. Be to, tarkime kad ir to paties Beržos ežero pakrantes klubiečiai aptvarkydavo ir praėjusių metų atviro vandens žvejybos sezono laikotarpiu.

Tuo tarpu Monio ir Monaičio ežerai yra ganėtinai urbanizuotoje vietovėje, ypač Monis, kurio pakrantėje įsikūrusi Daugirdiškių gyvenvietė. Ežerai praktiškai jungiasi vienas su kitu, todėl aplinkos tvarkymo požiūriu juos galėjome traktuoti kaip vieną vienetą. Pakrančių ilgis įspūdingas (vien ko vertas didysis Monio pusiasalis), o ir laisvai prieinamų vietų netrūksta. Taigi, šie ežerėliai ir tapo mūsų šių metų akcijos taikiniu, kaip padidintos rizikos vandens telkiniai.

Planuojamas akcijos elementarus tvarkaraštis buvo skelbtas mūsų internetinėje svetainėje, jokių pakeitimų neprireikė, žodžiu – viskas vyko pagal planą. O pagal planą – gražų šeštadienio rytą, lygiai 10:00 val. gausus klubiečių bei bičiulių būrys rinkosi prie Daugirdiškių mokyklos. Žinoma, tokiuose renginiuose dalyvių per daug nebūna, todėl būtų labai džiugu kad ateityje prie šios tradicijos prisidėtų kur kas daugiau žmonių. Ypač smagu kad aplinkos tvarkyme dalyvavo ne tik klubo nariai, bet ir jų bičiuliai, antrosios pusės bei atžalos.

Žodžiu, susirinkus nustatytu laiku, klubo pirmininkas Naglis, kaip tikras „politrukas“ pravedė trumpą įvadinį kursą (po kurio pats dar suskubo sudalyvauti kaip tik tuo metu vykusiame Daugirdiškių bendruomenės susirinkime) ir procesas pajudėjo…

Apsiginklavęs šiukšlių maišais ir pirštinėmis, būrys tvarkytojų išsisklaidė po ežero pakrantes, pasidalinę teritorijomis ir atsakomybės ribomis. Dalis tvarkytojų pajudėjo link Monaičio ežero, kita dalis – Monio ežero pakrante. Ir tikrai neslėpsime – darbo užteko visiems ir ilgam:

Ypatingai norėtųsi pagirti merginas, kurios dirbo negailėdamos jėgų ir itin našiai:

Nenuobodžiavo ir jauniausieji talkos dalyviai:

Darbai vyko sklandžiai, kartais reginys panešėjo į pirmykštę bendruomenę, draugiškai renkančią šakniavaisius:

Kaip labiausiai ir būgštavome, didžiausi šiukšlių klodai laukė mūsų Monio pusiasalyje. Kas keliasdešimt metrų vis tekdavo stoti aptikus eilinį sąvartyną. Tokiose vietose stoję du žmonės, niekur nesitraukdami akimirksniu pririnkdavo šešis, aštuonis, o kartais ir daugiau maišų šiukšlių. Tuščių maišų rulonai tiesiog tirpte tirpo rankose. Pamačius tokias vieteles – net šiurpas krėsdavo. Kartais, prieš lendant į eilinį sąvartyną, netgi tekdavo šiek tiek laiko susikaupti, kol atsirasdavo valios lįsti gilyn į brūzgynus.

Betvarkydami pusiasalį aptikome vienintelius čiabuvius, bent šiek tiek prisidėjusius prie talkos (deja, bet visa Daugirdiškių bendruomenė, nepaisant klubo pirmininko Naglio bei vietos seniūno raginimų, užėmė pasyvią poziciją). Net neaišku kaip juos pavadinti – konkurentais ar talkininkais, kadangi buvo itin išrankūs, rinko tik stiklinę tarą, viso kito „gėrio“ nejudindami. Beje, kaip matote, ir pozuoti nebuvo linkę:

Savaime suprantama, toks aplinkos tvarkymas reikalauja nemažai jėgų, todėl kartais atrasdavome laiko trumpoms pertraukėlėms:

Na ir žinoma, kad nebūtų liūdna dirbti, buvo prisigalvota įvairiausių pramogų bei rungčių. Pvz., kelios iš jų…

„Kas greitesnis“ (kaip matote, šios rungties lyderis – Donatas):

„Kas paneš sunkesnį maišą“ (rezultatas – lygiosios):

O visus labiausiai abstulbino klubo pirmininko Naglio sugalvota rungtis – „jėgos vienkovė“. T.y. kas dviem pirštais sugebės surišti į mazgą storą armatūros strypą (kaip matote iš nuotraukų, šioje rungtyje nepralenkiamas liko pats Naglis – ne veltui buvęs profesionalus sportininkas):

Galų gale darbai priartėjo prie pabaigos. Maišų krūvos augo kosminiu greičiu, tekdavo juos palikinėti pakelėje, kad vėliau dalis klubiečių su automobiliais juos surinktų ir suvežtų į vieną vietą:

Vakarop visi maišai buvo suvežti į vieną didžiulę krūvą prie Daugirdiškių mokyklos. Labai tikimės, kad pasirodžius šiam straipsneliui, jos jau bus išvežtos akcijos pagrindinių organizatorių, kaip kad ir buvo žadėta.

Vakarą vainikavo puiki vakarienė gamtoje, bičiulių kompanijoje. Beje, ypatingai didelę padėką viso klubo (ir ne tik) vardu norime išreikšti etatiniam klubo sriubų virėjui – Kasparui. Šio žmogaus dėka įvairiuose klubo renginiuose turime progą pasivaišinti puikiomis sriubomis, beje – jų receptai niekada nesikartoja.

Taip pat labai didelis ačiū klubo bičiuliams ir rėmėjams – „Elmenhorster“, kurie aprūpina visuomenės labui triūsiančius žmones vitaminais – t.y. puikiomis sultimis, kurios išties yra… skanios.

Apšilus po sriubos, kai kam užteko laiko pabendrauti apie visuomenines kaimo žmonių problemas, o kai kas jau spėjo pasigirti pernykščių laimikių dydžiais (suprantama – matuojamais sieksniais):

Apibendrinimas.

Akcijos metu pastebėtos tendencijos tikrai verčia sunerimti – iš ežero pakrančių surinkta didžiausia krūva šiukšlių, nors prieš metus jos buvo tvarkytos… Jei per vieną sezoną susikaupia tokie atliekų kiekiai, kas tada dedasi prie ežerų, kurių niekas dar neprisiruošė aptvarkyti? Vargšė Lietuvėlė, jei jos piliečiai laiku nesusivoks ką daro ir nesiims žiūrėti kas dedasi aplinkui…

Tūlas seras Čarlzas Darvinas, sudalyvavęs tokiame renginyje, greičiausiai pakeistų savo žymiąją evoliucijos teoriją ir prieitų išvados, kad lietuviai kilę iš… kiaulių.

Didžiausiąją dalį pakrantėse ir pakelėse rastų šiukšlių sudaro įvairiausios maisto pakuotės, tara, vienkartiniai indai ir pan. T.y. – stiklas, plastikai ir kitos itin sunkiai yrančios medžiagos. Tarp kitko – įmestos į krūmus ar paslėptos žolėse jos niekur neišgaruoja. Tad kam tuomet save apgaudinėti, neva – surinkau sau šiukšles iš panosės, tačiau viską nusviedžiau sau už nugaros.

Ypatingai keistas toks reiškinys, kai žmonės „atseit“ susitvarko savo vietą kur poilsiavo, t.y. surenka šiukšles į plastikinį maišelį, tvarkingai užriša jį ir… sviedžia į krūmynus arba nuneša giliausiai į brūzgynus, užuot paėmę ir išmetę pakeliui į pirmą pamatytą šiukšlių konteinerį. Toks „tvarkingumas“ yra protu nesuvokiamas. Kas juokingiausia, tai kad žmonės tingi išmesti maišelius su šiukšlėm į artimiausius konteinerius, tačiau netingi juos nešti toliausiai į miško tankmę ir visokiais būdais maskuoti po krūmais, po velėna, žolėse, tarp medžių šaknų ir t.t.

Patikėkite, radom krūvas tokių „supakuotų“ šiukšlių tokiose vietose, kur ir pavasarį, dar nesuvešėjus augmenijai, sunku prasibrauti – viduryje brūzgynų, toli nuo pakrantės ar pakelės, ant stačių kalniukų ir panašiose vietose, kur akivaizdu kad šiukšlės galėjo atsirasti tik tikslingai atneštos.

Tarp kitko, keikti vien tik poilsiautojus ar žvejus nederėtų. Kaip nebūtų apmaudu, bet nuo atvykėlių teršėjų nedaug atsilieka ir vietiniai gyventojai. Čia galioja tas pats dėsnis – „tingiu atliekas nešti į gyvenvietėje esantį konteinerį (tegul nors ir į kaimyno, jei savo neturi), bet surandu laiko ir jėgų nunešti šiukšles toliausiai nuo namų, kopti į kalnus, brautis per „džiungles“ ir palikti jas gamtoje. Tokią išvadą galima daryti pagal šiukšlių pobūdį, kadangi tai yra akivaizdūs tik buityje naudojami dalykai (automobilių alyvos pakuotės, baterijos, seni drabužiai, metalo laužas ir t.t.).

Tiesa, būtent tą pačią dieną, apart fizinių šiukšlių teko susidurti ir su „žmogiškosiomis šiukšlėmis“ – brakonieriais. Vienas su plačia šypsena veide ir didžiuliu riperiu (su metaliniu pavadėliu) neva „gaudė ešerius“. Kita kompanija slėpėsi krūmuose, stebėdami ežero viduryje plūduriuojančius skritulius (nors dar galiojo lydekų žūklės draudimas). Džiugu tik tiek, kad klubo tarpe atsirado pora didvyrių, kurie drįso pasilikti prie ežero visam vakarui ir sulaukti skritulių „šeimininkų“.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šį kartą piktadariai neišsisuko ir buvo nubausti atitinkamomis baudomis.

Baigiant straipsnį taip ir knieti pasakyti:

„Žmonės, atsipeikėkit, pagalvokit ką darot!!! Nejaugi manote, kad Jūsų pakrantėse paliktas “turtas” išnyks savaime? Ką darysite kitais metais atvažiavę į savo prišnerkštą vietą – poilsiausite savartyne, ar važiuosite teršti kito ežero? O kas bus, kai švarių ežerų tiesiog nebeliks?”…

Na o visiems sąmoningiems piliečiams linkime nenuleisti rankų, ir iki susitikimo kitais metais eilinėje talkoje!!!

Ir žinoma, dar kartą didelis ačiū akcijos pagrindiniam organizatoriui Sauliui Januškai, virėjui Kasparui, klubo rėmėjams „Elmenhorster“ ir visiems prisidėjusiems dalyviams!!!