Šioje dalyje apžvelgsime, kaip yra naudojami klasikiniai „džerkų” modeliai. O pagrindiniai „klasikos” atstovai yra: “Suick”, Musky Mania “Burt”, Fudally “Reef Hawg” ir Salmo “Jack”.
Musky Mania “Burt”
Tolygiai traukiamas tikrasis „džerkas” neparodys visiškai jokio „darbo”. Štai, todėl dauguma žvejų po pirmųjų metimų į juos žvelgia įtariai – lyg į žaislus, kurie gal būt ir tinka ten – Amerikoje, tačiau tikrai ne mums. Tai labai klaidinga nuomonė. Kiekvienu iš šių masalų yra sužvejoti įspūdingi lydekų kiekiai. Visiems gerai žinoma, kad stambioms lydekoms kanibalizmas yra nesvetimas. Tai vienas iš natūralių populiacijos kontrolės būdų. Manau, kad šių masalų efektyvumą lemia tai, kad jie idealiai imituoja mažos lydekaitės judesius. Turbūt kiekvienas juos nors kartą esate matę. Jie labiau panašūs į lėtą sklendimą pirmyn ir staigius šuolius į priekį ir į šoną, o ne į „normalų” žuvies plaukimą. Taigi tokius judesius mūsų masalas ir turėtų imituoti.
Kadangi „džerkai” neturi „vobleriams” būdingo liežuvėlio, visų jų pasipriešinimas vandenyje – minimalus. Dėl to reikia nuolat sutelkti dėmėsį į jų judesių kontolę. Aukščiau paminėti – Suick, Burt ar Salmo Jack yra klasikiniai „džerkų” pavyzdžiai, turintys visus šio tipo masalams būdingus bruožus. Paprastai jie tolygiai juda žvejo kryptimi net po mažiausio timptelėjimo. Tokio tipo masalai retai juda dukart iš eilės ta pačia kryptimi, o jų judėjimo trajektorija apibudinama paprastai – jie juda zigzagais.
Labai svarbu, ir tuo pat metu labai sudėtinga, išlaikyti bent minimaliai įtemptą valą. Nesilaikant šitos taisyklės neįmanoma laiku pakirsti. Dėl šitos priežasties dauguma žuvų atsikabina jau po pirmųjų traukimo sekundžių.
Naudojant aprašytą gaudymo techniką, reikia atkreipti dėmesį į skirtumus, kurie atsiranda naudojant skęstančius ir plaukiančius modelius. Plaukiantys „džerkai” dažniausiai yra naudojami 0,5-3 m gylio žūklavietėse, o skęstantys – 2-5 m.
Aprašydamas žūklės „džerkais” techniką naudosiu Salmo Jack 18. Užmetę masalą jį šiek tiek panardiname kelis kartus nestipriai patraukdami valą spiningu. Tokių timptelėjimų skaičius priklauso nuo žūklavietės gylio.
Jackas pasiekia optimalų gylį (apie 1 metrą) jau po dviejų arba trijų patempimų. Žvejojant pusmetrio gylyje pakaks ir vieno truktelėjimo, po kurio kartais galima leisti masalui pakilti į vandens paviršių.
Patempimų ilgis priklauso nuo žūklavietės gylio. Maksimalus gylis pasiekiamas laikant meškerę tarp klubo ir vandens paviršiaus. Kartais atsitinka taip, kad norint labai tiksliai valdyti masalą tarp vandens augalų, reikia pakelti meškerykotį ir atlikti pravedimą pačiame paviršiuje. Po to, kai gylis vėl padidėja, meškerykotį nuleidžiame prie vandens. Po kiekvieno patempimo, Jackas vis labiau panyra kartas nuo karto truputį nukrypdamas nuo savo kurso arba šuoliuodamas paviršiaus link. Tuo pat metu jis truputį siūbuoja kai jo galva sustingsta vietoje žemiau kūnelio.
Jeigu vidutinis žūklavietės gylis didesnis nei 2 m, geriau naudoti skęstantį modelį. Skęstančiojo Jack modelio „žaidimas” mažai kuo skiriasi nuo plaukiančiojo. Jis veržiasi pirmyn su dideliu nekantrumu, tačiau padarius pauzę jo delikatus siūbavimas atrodo dar natūraliau. Šiuo momentu masalas po truputį skęsta, pastoviai siūbuodamas iš vienos pusės į kitą. Dideles lydekas tai, panašu, veikia kaip raudona medžiaga bulių.
Gaudant netoli kranto, kur gylis pakankamai greitai didėja ir po valtimi siekia 4-5 metrus, reiktų naudoti skęstantį modelį. Užmetus reikia leisti jam pasiekti tinkamą gylį ir pradėti eilę ramių, tačiau ilgų patempimų. Juos derinti su pauzėmis, kurių metu masalas skęsta.
Kiekvienas žinote, kad didelių lydekų reikia ieškoti gilesnėse vietose, šalia augalijos krašto. Jei ji nelabai tanki, galima surizikuoti užmesti masalą į žoles kiek įmanoma toliau, palaukti sekundę ir pradėti pravedimą pakeltu meškerykočiu. Išvedus masalą iš žolių, palaipsniui leidžiame meškerę ir nardiname Jacką vis giliau.
Šalia patempimų dar galima naudoti labai efektyvų ir delikatų judesį riešu po masalo timptelėjimo. Paprastai patempimas atliekamas mostais iš peties. O smulkus mostai riešu suteikia masalui papildomus žaismingus judesius. Tai būdinga tiek plaukiančiai, tiek skęstančiai Jacko versijai. Taip pat reiktų atsiminti, kad žvejojant Jackais valas tarp spiningo ir masalo turi būti įtemptas tiek patempimo, tiek pauzės metu.
Taigi, efektyvi žūklė klasikiniais „džerkais” – Salmo Jack, Burt, Reef Hawg arba Suick susideda iš profesionalių judesių meškerykočiu ir laisvo valo suvyniojimo po kiekvieno timptelėjimo. Tai pati sudėtingiausia dalis žvejojant šiais dirbtiniais masalais. Tačiau pastangos, kurias įdėsite į mokymąsi, atsipirks su kaupu. Šiek tiek vargo treniruotėse ir žūklavietėje, kurioje visada kibdavo 1 ar 2 kilogramų lydekaites, pagaliau pamatysite Jacką, pradingstantį gigantiškuose žabtuose.
Pratęsimas jau netrukus…… na o jame dar daugiau apie masalus kurių nereikia timpčioti, taip vadinamus „pulbeitus”: švedų „Zalt“, amerikiečių „Believer“, arba lenkų Salmo “Fatso” arba “Warrior” ir kt.
Autorius: Piotr Piskorski
Vertė: Martynas Mikelionis (marciusxxxx)
Loading ...
