Dar vienas nepaneigiamas multiplikatorinės ritės privalumas yra ypatingas jos tvirtumas esant didelei dinaminei apkrovai. O ji yra neatsiejama „džerkavimo” dalis. Prekyboje yra dviejų tipų kastinginės ritės: žemo („muilinės”) ir aukšto (apskritos) profilio.
Pirmojo tipo ritės skirtos delikačiam gaudymui mažesniais masalais (15-35g). Na, o „sunkiajai artilerijai” rekomenduojama naudoti klasikinius apskritus multiplikatorius. Jie yra ne tik tvirtos konstrukcijos, bet ir turi didelės talpos būgnelius – ant jų galima suvynioti šimtą , o kartais ir daugiau metrų storo pinto valo.
Dar vienas svarbus aspektas – ritės stabdžio jėga. Užvyniojus tvirtą storą pintą valą ant delikatesnės ritės ir užveržus stabdį – ji ankščiau ar vėliau suges.
Norint visiškai sukomplektuoti kastinginį įrankį reikalingas geras kokybiškas pintas valas. Galima, aišku, eksperimentuoti ir su monofilamentiniu valu, tačiau tai daugiau nepatikliųjų giesmelės. Be stulbinančio pinto valo tvirtumo, jis yra beveik visiškai netamprus. Tai leidžia idealiai jausti masalo darbą ir žaibiškai reaguoti į žuvies kibimą.
Naudojant 15 – 35g „džerkus”, neverta naudoti stipresnių nei 10 kg laikymo galią turinčių pintų valų (apie 0,18 mm), nes jie gali sugadinti žemo profilio ritę. Tačiau masalui sveriančiam daugiau nei 35 g, aš rekomenduočiau 14-20 kg svorį laikančius „pintukus” (0,23 – 0,27 mm). Labai dažnai „normalūs” žvejai sukioja pirštą ties smilkiniu, kai jiems pasiūloma tokia „virvė”. Gaudymas „džerkais”, o ypač dideliais, yra labai tolimas nuo klasikinio spiningavimo. Naudojami sunkūs masalai ir labai intensyvus „darbas” su jais. Didelis šio būdo privalumas yra galimybė apgaudyti žolėtas vandens telkinio vietas. Tokiose vietose labai dažnai ant kablių pakimba žolių kuokštai, o paprasčiausias būdas jų atsikratyti – staigiai ir stipriai timptelėti spiningu masalą. Po begalės tokių veiksmų net ir tvirtas valas anksčiau ar vėliau sudyla. Dėl šios priežasties būtina turėti „tvirtumo atsargą”, kuri leis nesibaiminti, kad teoriškai tvirtą valą nutrauks net ir sąlyginai nedidelė žuvis. Kiekvienas, nepaisęs šios taisyklės, keisdavo savo nuomonę po to, kai „palaidodavo” kelis brangius masalus. Asmeniškai aš, netgi naudodamas 20 kg laikantį valą, dėl viso pikto perrišu masalą kas kelias valandas.
Paskutinis, tačiau ne mažiau svarbus įrankio elementas yra atitinkamo tvirtumo pavadėlis. Kaip bebūtų gaila, tačiau dabar mūsų rinka yra užversta dideliu kiekiu šlamšto, apie kurį daug netiesos skelbia jo gamintojai. Reikėtų asmeniškai išbandyti įsigyjamų pavadėlių tvirtumą, o kalbant apie pavadėlius kastinginei žūklei, tai yra būtina sąlyga. Pats paprasčiausias būdas patikrinti – pririšti prie „pintuko” pavadėlį ir pakabinti pakankamai sunkų svorį. „Silpniausia grandis” turėtų būti valo mazgas. Tačiau testo rezultatas jus gali nustebinti – labai dažnai „silpnąja grandimi” tampa arba pats pavadėlio galas, arba suktukas su karabinu. Tokiais pavadėliais pasitikėti negalima.
Kaip bebūtų, tačiau dauguma žvejų, gaudydami „džerkais”, renkasi tradicinius 2,4 arba 2,7 m ilgio spininginius kotus ir yra įsitikinę, kad jokio kito įrankio jiems nereikia. Aišku, galima elgtis ir taip, tačiau tai labiau primena poledinę žūklę trijų metrų ilgio meškere. Taip, ja galima žvejoti, tačiau kam? Netgi naudodami nedidelius masalus, pvz. SLIDER 7,10 arba FATSO 10, tokie žvejai nesuvokia, kiek informacijos, perduodamos per valą, jie paprasčiausiai neužfiksuoja. O kalbant apie „realius” 45 – 120 g svorio „džerkus”, apie jautrumą jie gali tik svajoti! Galingas spininginis kotas yra gera pradžia, tačiau kastinginiai įrankiai yra žingsnis į priekį iš užburto rato.
Rinkdamiesi pirmą džerkinį komplektą, turėtumėte atkreipti dėmesį į privalumus, kuriuos suteikia trumpas ir kietas kompozicinio pluošto spiningas su laikikliu multiplikatoriui, pati multiplikatorinė ritė ir pintas valas.
Pagrindiniai privalumai yra tokie:
• Galimybė gaudyti naudojant techniką, kai meškerykotis nukreipiamas į vandenį ir sudaro tiesią liniją su valu. Toks būdas mažiau vargina.
• Ideali masalo kontrolė.
• Galimybė stipriai ir greitai pakirsti.
• Galimybė greitai ištraukti žuvį, o tai kelia mažesnį pavojų žuvų gyvybinėms funkcijoms.
Be abejo, nauji pojūčiai, kuriuos suteikia puikiai suderinti kastinginiai įrankiai nėra vieninteliai tokio spiningavimo būdo palydovai. Jis taip pat suteikia galimybę gaudyti kitais įrankiais nepasiekiamas žuvis. Žūklėje, kai visi spiningautojai naudoja nedidelius arba vidutinio dydžio spininginius masalus, džerkbaitai yra „mirtinai” efektyvūs. Tuo įsitikinau pats per kelias stambias varžybas. Tą patį patvirtins tie, kurie nepasidavė po pirmos nesėkmės ir galiausiai perprato šitą naujovę.
Kaip tai atsitiko? Iš kur atsirado ši magiška galia? Norėdami tai suprasti, pažvelkime iš arčiau į šiuos neįprastus masalus ir pagalvokime kaip jie atsirado – šitie keisti beliežuviai „vobleriai” – „džerkai”.
Iš tiesų ne tik beliežuviai „vobleriai” priklauso šiai masalų grupei. Jų pavadinimą lemia ne konstrukciją, o gaudymo techniką. Šis žūklės būdas tiksliausiai apibūdinamas žodžiu „jerk” (trūkčioti, angl.). O „trūkčioti” galima ne tik „džerkus”, bet ir „voblerius”, minkštus masalus arba netgi senas geras blizges. Tačiau visi šitie masalai „dirbs” netgi naudojant tolygų pravedimą, o klasikiniai „džerkai”, be meškerykočio ir ritės suteikto darbo, savo „žaidimo” neturi. Tik žvejo veiksmai gali prikelti juose galias, kurios išvilioja apsnūdusias lydekas iš gylio. Pati nuostabiausia „džerkų” ypatybė yra ta, kad ankščiau ar vėliau praktiškai kiekvienas atranda efektyvius jų panaudojimo metodus konkrečiomis sąlygomis. Kiekvienas „džerkas”, netgi tokio paties tipo, tik nedaug besiskiriantis, tarkim, plūdrumu, yra tarytum naujas įdomaus romano, kurio puslapiai surašyti mūsų rankomis žūklės išvykose, skyrius.
Man „džerkai” yra vienas iš pagrindinių atradimų ir didžiųjų nuotykių. Jų paprastoje konstrukcijoje vis tiek atrandu magišką pirmykštę jėgą, kuri leidžia man susikaupti ir stimuliuoja mano vaizduotę. Aš manau, kad jie buvo visų dirbtinių masalų prototipai. Taigi kur galėjo atsirasti pirmieji iš jų? Šiaurės Amerikoje ar Europoje? Manau to mes niekada nesužinosime. Viena tikrai aišku: meškerykotis, ritė ir pirmykštės konstrukcijos masalai buvo sukurti kaip pirmas „meškeriotojo” – apsirengusio kailiais, t.y. mūsų protėvio patirties rezultatas. Pirmieji „hand-made” masalai, turbūt priminė žuvį, ir buvo pagaminti iš medžiagos, kurią lengva apdirbti – iš medžio. Iš pradzžių jie tikriausiai buvo naudojami kaip „viliokliai” žuvims privilioti arčiau valties , kur jas strėlėmis ar ietimis nudurdavo medžiotojai. Taigi šie masalai ir buvo klasikiniai „džerkai”, tik be kabliukų.
Mes galbūt niekada nesužinosime tiesos apie pirmuosius „džerkus”, tačiau tai nėra pats svarbiausias dalykas. Daug svarbesnis faktas, jog nežiūrint į savo primityvią konstrukciją ir dažnai neypatingai tiksliai išdirbtą išvaizdą, jie vis dar suvilioja didelius kiekius plėšriųjų žuvų abejose vandenyno pusėse, palikdami už nugaros tikroviškiau atrodančius „voblerius”, silikoninius ar kitus spiningo masalus.
Negana to, norėdamas efektyviai žvejoti „džerkais”, žvejys turi parodyti daugiau išradingumo ir profesionalumo nei gaudydamas kitais masalais. Taip pat būtinai reikalingi geri kastinginiai įrankiai ir bent jau pagrindinės žinios apie skirtingus „džerkų” pravedimo būdus. Gavęs tokią informaciją, beveik kiekvienas įgaus būtinus įgūdžius jau pirmoje išvykoje į žūklę.
Labai svarbu nepamiršti, kad kiekvienas „džerkas” „dirba” ir optimaliai vilioja plėšrūnus tik tada, kai yra tinkamai naudojamas. Teisingo masalo pravedimo reikšmė senai žinoma, tačiau „džerkams” tai ypatingai svarbu.
Norint suprasti kaip naudoti šiuos paslaptingus masalus, reikia peržvelgti pagrindinius jų tipus. Vieniems iš jų reikalingas staigus patraukimas, kitiems gi tik švelnus timptelėjimas, o tretieji „dirba” netgi esant tolygiam traukimui. Taip pat reikia atsiminti, kad dažniausiai efektyviausias yra netolygus masalo pravedimas.
O pirmieji rezultatai ateis išmokus suvynioti laisvą valą darant staigius masalo patraukimus meškerykočiu. Pauzės tarp šių veiksmų irgi labai svarbios. Norint idealiai suderinti šiuos elementus, reiktų pasitreniruoti sekliuose ir labai skaidriuose vandens telkiniuose. Traukiamas masalas turi imituoti sergančią ar sužeistą, silpną žuvelę įnirtingai bandančią panerti giliau. Treniruočių tikslas – išmokti meškerykočiu perduoti „džerkui” reikalingus judesius ir greitį. Kai kurių „džerkų” kabliukai po staigaus patraukimo yra linkę kabintis už valo. Tokie masalai reikalauja dar daugiau treniruočių ir jų judesių analizės. Aišku, kad plaukiantį „džerką” reikia pravedinėti kitaip nei skęstantį, netgi jei jie to paties tipo. Pagaliau, įgiję šiek tiek patirties, galėsime nuspręsti kokius masalus iš mūsų kolekcijos išsirinkti ir kaip jais „dirbti” tik atsidūrę žūklavietėje.
Tęsinys netrukus….. o jame apžvelgsime kaip naudojami klasikiniai „džerkų” modeliai.
Autorius: Piotr Piskorski
Vertė: Martynas Mikelionis (marciusxxxx)
Loading ...
