Šiuolaikiniame spiningavimo sporte egzistuoja tam tikras paradoksas: nepaisant visų techninių bei teorinių naujovių, kurias nuolat įsisavina sportininkai – spiningautojai, žvejai mėgėjai į juos žiūri kaip į savotiškus keistuolius, neturinčius jokio supratimo apie tikrą žūklę. Neva, sportininkai net žuvies normalios nėra matę, o juo labiau gaudę – vis savo ešeriukus traukia, nevykėliai…
Sistemos įkaitai
Norint tapti spiningavimo čempionato nugalėtoju, jo dalyviui anksčiau nereikėjo gaudyti stambių žuvų – kur kas naudingesnis pasirodydavo visur nuolat zujančių nedidelių ešeriukų „surankiojimas“. Ir kuo daugiau potencialus sporto meistras skirdavo laiko sportinei ešerių žūklei, tuo labiau jis nutoldavo nuo kokybiškos žūklės spiningu. Kad sulaukti sėkmės sporte, tekdavo daug ir atkakliai treniruotis būtent dryžuotųjų žūklėje, traukiant juos per sezoną vos ne tonomis. Savaime suprantama, trofėjinių lydekų ar starkių paieškoms tiesiog nelikdavo laiko. Nelaimingųjų sportininkų bičiuliai, iš širdies pažvejoję „džiginėse“ duobėse solidžių plėšrūnų, kartais netgi pradėdavo jausti nuoširdžią užuojautą savo kolegoms, iki ausų įklimpusiems sporte. Pikti liežuviai nepasigėdydavo pašaipiai pasityčioti: „Ar jūs žinote, kad vidutinis sportininko laimikio svoris neturi viršyti bendro „ultralight“ klasės įrankio svorio?“. O kartais apskritai grubiai išvadindavo sportininkus spiningautojus įvairiomis kontraceptinėmis priemonėmis. Tai, kad sportininkai buvo ne žiopliai, bet greičiau – iki šių laikų vyravusios sportinės sistemos įkaitai, mažai ką jaudino. Sportininkų autoritetas buvo kritęs galutinai ir negrįžtamai daugeliui metų.
Apie tai, kaip šalyje nuo to kentėjo sportinės žūklės vystymasis, nėra net ką ir kalbėti. Stiprus spiningautojas, pirmą kartą atvykęs į oficialias varžybas ir garbingai pagavęs dvi-tris solidžias lydekas, tačiau pralaimėjęs dešimčiai „profesionalų“, kurie į finišą atsinešė po kibirą 30-50 g dydžio ešeriukų, kaip taisyklė visam laikui „mesdavo sportą“. Nepatrauklus buvo šis sportas ir daugumai potencialių rėmėjų – kam, be pačių dalyvių, reikalinga niekam neįdomi reklama. Tačiau tai ilgai tęstis negalėjo, ir sportas savo evoliucijoje priėjo iki vienintelio galimo šioje aklavietėje sprendimo – draudimo nekontroliuojamai gaudyti smulkią žuvį.
Paprastas, bet efektyvus sprendimas
Paskutiniame Rusijos spiningavimo čempionate, kuris vyko Skniatino, įskaiton buvo priimami tik 20 ešerių, ir iš karto neteko prasmės jų gaudymas maišais. Svarbiausia dabar buvo jau pats tų pačių ešerių dydis, o ne skaičius, bei sugebėjimas po to „prigaudyti“ ne daugiau 5 vnt. įskaitinių lydekų ir starkių (atitinkamai ne mažesnio negu leistino pagal taisykles ilgio). Čempionu asmeninėje įskaitoje, kaip ir reikėjo tikėtis, tapo „džigautojas“, abudu turus prisidengęs stambiomis lydekomis, pagautomis vagoje. Jo komanda buvo antra. Rusijos čempionai komandinėje įskaitoje (Pamaskvės kolektyvas iš Dubnos) taip pat parodė aukščiausią klasę gaudant kažkada varžybose buvusią „antrinę“ žuvį – lydeką, ir laimėjo labai ženklia persvara. Beje, 2008 metų Rusijos čempionate taip pat buvo apribojimai ešeriams (priimami ne mažesni kaip 15 cm ilgio egzemplioriai), ir taip pat visą nugalėtojų pakylą užėmė patyrę lydekautojai iš Krasnodaro su labai pavydėtinu laimikiu. Revoliucija įvyko! Reiškia, vis tik dauguma sportininkų moka gaudyti rimtą žuvį, tiesiog tam anksčiau nebuvo sąlygų. Laimėtojais dabar tampa tie, kurie ryžosi gaudyti būtent stambią žuvį. O praėjusiųjų laikų čempionai, prakandę dantis greituminėje ešerių žūklėje, stabiliai buvo tarp pralaimėjusių. Apibendrinant, galima atsargiai daryti išvadą, kad sportas šiek tiek priartėjo prie realaus žvejų gyvenimo. Ir tai yra labai gerai. Toje pačioje žieminėje žūklėje avižėle, sportas labai nutolęs nuo mėgėjiškos žūklės, o šiuolaikiniame spiningavime netgi gaudymas džerkbeitais leido praėjusį sezoną laimėti prizines vietas bei prizus.
Tai ką gali duoti mėgėjams žūklės sportas? Ar yra ko pasimokyti iš sportininkų? Ar verta bandyti jėgas sportinėje žūklėje? Pamėginsim atsakyti į šiuos klausimus.
Algoritmas rezultatui pasiekti
Sportinėje žūklėje plūdine meškere arba sportinėje poledinėje žūklėje, daugelį metų pagrindinis skirtumas nuo mėgėjų žūklės buvo žymiai delikatesnė ir jautresnė įranga. Vasarinėje žūklėje, 0,06-0,09 mm storio valų naudojimas vietoje mėgėjams įprastų 0,20-0,24 mm, iš karto duodavo geresnį rezultatą. Spiningavime tokio žymaus skirtumo tarp mėgėjiškų ir sportinių įrankių jau nebėra. Viena technine detale pasiekti ženklaus progreso neįmanoma. Pirmiausia, žūklės sportas priverčia spiningautoją pasukti smegenis – dažnos išvykos prie nepažįstamų vandens telkinių priverčia išdirbti tam tikrus įgūdžius ir metodiką, reikalingą greitai žuvies paieškai. O tai yra vertingiausios žinios ir įprastoje žūklėje. Veiksmų algoritmas, kurį verta perimti mėgėjui, susideda iš ypatingos veiksmų sekos vandens telkinyje. Sportininkas ne šiaip plaukioja valtimi po telkinį ir gaudo žuvis, jis stengiasi per maksimaliai trumpą laiką gauti kuo daugiau žinių apie vandens telkinį, patikrinti kuo daugiau įdomių taškų, esančių dideliame plote. Šiuo atveju žūklavimui savo malonumui laiko beveik nelieka. Žuvį sportininkas gaudys jau sekančią dieną, arba sekančios išvykos prie šio vandens telkinio metu, ir beje pagaus jos kur kas didesnį kiekį negu per dvi įprastas žūklės išvykas. Juk GPS navigatoriuje iš anksto įvesta daugybė perspektyvių ar potencialių gaudymo taškų, galvoje jau kirba išdirbta veiksmų seka šių taškų patikrinimui, o valtyje jau guli keletas specialiai parinktų „užtaisytų“ reikiamais masalais kotų. Ir vyksta darbas, nukreiptas į konkretų rezultatą.
Kaip tokią taktiką pritaikyti mėgėjiškoje žūklėje? Labai paprastai. Tarkime, jūs atvykote ilsėtis prie nepažįstamo vandens telkinio. Tarkime jums pasiūlė kvalifikuoto žūklės gido paslaugas, kuris žino visas vietines kibias vieteles, arba tiesiog padovanojo batimetrinį žemėlapį su pažymėtais įdomiais taškais. Nebandykite jau pirmojo išplaukimo metu pereiti iš karto per visus taškus vienu ypu. Paprašykite gido praplukdyti jus per įdomesnius kampelius, tegul papasakoja, kur kokie gyliai, kokios perspektyvos. Patys pasekite echoloto rodmenis, vandens paukščius ir srovę. Šiek tiek pamėtykite spiningą apšilimui ir pirminiam masalų parinkimui. Vakare gerai viską išanalizuokite ir išsirinkite pagrindinį savo sekančios dienos žūklės objektą. Jei ruošiatės gaudyti lydekas, nereaguokite į salačių išdaigas; jei nusitaikėte į starkius, tai imkite su savimi į valtį tik džigavimo įrangą.
Tokio pobūdžio specializacija atpratins jus nuo žalingų mėgėjiškų įpročių ieškoti ir gaudyti tik super aktyvią žuvį. Priplaukę prie vieno slenksčio ar duobės ir padarę keletą skubotų metimų, nepulkite strimgalviais lėkti į kitą vietą, vildamiesi atsitiktinai aptikti žuvies „katilą“. Taip jūs niekada neišmoksite jos gaudyti. Geriau pvz., neskubant tą dieną patikrinti kelis starkinius taškus, paieškoti „raktelio“ starkių apetitui sužadinti, pagauti keletą žuvų ir tuo pačiu įgyti tam tikrų žinių apie konkrečius žūklės taškus. Jei nepavyko pagauti žuvies, irgi ne bėda: neigiamas rezultatas – irgi rezultatas. O gaudyti tų pačių salačių galėsite išsiruošti ir rytoj, taip pat kompleksiškai, nuodugniai patikrinant eilinį telkinio ruožą. Žuvies yra beveik visur, tiesiog ji ne visada pareiškia norą būti sugauta. Tokio požiūrio esmė yra tame, kad išmokti gaudyti neaktyvią žuvį, ką dažnai tenka daryti per sportinės žūklės varžybas. Pagaudykite keletą kartų tikslingai ir apgalvotai, ir iš karto sulauksite pagerėjusių rezultatų.
Turėkite saiko
Ne mažiau įdomus ir vertas dėmesio yra ir masalų, ypač voblerių, parinkimas ir naudojimas. Itin stiprūs sportininkai linkę naudoti ribotą kiekį gerai įsisavintų masalų. Pvz., žolinėms lydekoms jie turi du-tris „minnow“ tipo voblerius, šapalams – keletą įvairiai neriančių „crank“ tipo masalų, ir taip kiekvienai žuviai. Be to, jie turi ir tam tikrą atsargą tokių pačių masalų ateičiai. T.y., kad pasiekti rezultatą, jiems nereikalinga krūva dėžučių, kimšte prikimštų vobleriais, – pilnai užtenka keleto išbandytų ir gerai įsisavintų. Ir dirba jie pagal gerai atidirbtas (kartais – net ne vienerius metus) gaudymo schemas: lydekos seklumose – masalas „A“, lydekos ties dugno skardžiu – masalas „B“ ir t.t. Dauguma pradedančiųjų spiningautojų, stovėdami vienoje vietoje, nuolat keitinėja vienodus, tik skirtingų gamintojų masalus. Seniai pastebėta, kad praktiškai visus šiuolaikinius voblerius reikia „apgaudyti“ , t.y. parinkti konkretų masalo žaismo ir traukimo variantą, su kuriuo būtent konkretus „minnow“ ar „fat“ tipo vobleris būtų patraukliausias plėšrūnams. Jei toks būdas surastas, tai toks masalas stabiliai dirbs daugelyje vandens telkinių, tomis sąlygomis, kurioms jis yra skirtas. Štai ir gaunasi, kad ant vandens „kolekcionierius“-mėgėjas (o tokių yra labai daug) gaišta laiką begaliniam masalų keitinėjimui, žaisdamas spalvomis ir dydžiais, keisdamas blizges į voblerius, voblerius į „džiginius“ masalus, ir t.t. O sportininkas sustoja ties reikiamu tašku ir gaudo jame konkrečią žuvį. Masalas juk parinktas iš anksto, jo traukimas – tobulas. Štai tuo ir pasireiškia profesionalumas.
Svarbiausia – ne nugalėtojų pakyla, o meistriškumo ugdymas
Vienok, vienintelė savybė kurios nereikėtų periminėti iš žvejų sportininkų, – jų skubotumas ir pastangos bet kokia kaina pasiekti kuo greitesnį rezultatą. Paprastoje žūklėje mažai naudos iš tokios taktikos, kaip „geriau bet kas – negu nieko“, naudojimo. Jei pakeisti kraujyje verdantį adrenaliną į turistinį mastymą ir filosofinį požiūrį, rezultate gali išeiti tikrai aukštos klasės spiningautojas su puikia ateitimi.
Tai ar verta užsiimti sportine žūkle? Vienareikšmiškai – verta. Galima metų metus vykti žvejoti ir netgi neblogai pagauti, tačiau absoliučiai netobulėti profesionalumo prasme. O kuomet žvejoji „šonas prie šono“ su keletu savo srities fanatikų (nesvarbu – treniruotėse ar varžybose), žaibiškai perimi jų patirtį. Pagal save pamenu, kaip pačiose pirmose savo varžybose tiesiog „praregėjau“ kai kuriuose, iki tol man atrodžiusiuose akivaizdžiais, momentuose. „Tu matai, kaip viskas pasirodo paprasta“ – buvo mano mintys tuo metu, kai pirmą kartą pamačiau teisingą „tvičingo“ techniką. Aš ir mano komandos draugai stebėjome teisingą užmetimo techniką nedidelėse upėse, starkių gaudymo „džigais“ techniką ir dar daug kitų naudingų technikų, kurių galbūt savarankiškai būtume niekada neišmokę. Prieš penkis-šešis metus, mes su draugais deramai net nieko ir nežinojome apie spiningavimo sportą, o dabar mūsų nedideliame miestelyje atsirado iš karto penki sporto meistrai. Mes lipome ant nugalėtojų pakylos Rusijos čempionatuose, dalyvavome šalies rinktinės sudėtyje, ir dabar galutinai „susirgome“ žūklės sportu ir net minčių nėra kada nors jį mesti. Ateikite į sportą – nepasigailėsite! Jei ir nepasieksite didelių rezultatų, tai jau tikrai įgysite daug vertingos patirties, kuri bus nepakeičiama ir mėgėjiškoje žūklėje.
Konstantin Kudinov
Рыбачьте с нами 1/2010
Nuotraukos iš www.rspin.com , www.fion.ru
Iš rusų kalbos vertė Tomas Valionis
Loading ...
