Manau, kad visi Europos spiningautojai jau pastebėjo naujas mūsų mėgstamo žūklės būdo tendencijas. Kalbu apie „džerkbaitų” madą ir kastinginius įrankius. Tačiau, ko gero, ne visi žino, jog iš tiesų čia nėra nieko naujo, tiesiog būdas, „importuotas” iš už vandenyno, pasirodė tinkamas didelių plėšrūnų žūklei ir pas mus.
Šie „nauji” masalai senai žinomi Amerikoje, bet Europoje atsirado tik 90-tųjų metų pabaigoje. Pirmu žmogumi,1995 metais aprašiusiu šiuos masalus viename didžiausių Europoje periodinių leidinių apie žūklę, buvo žymus plėšrių žuvų „medžiotojas” iš Olandijos Berus Rozemeijer.
Greitai po šio straipsnio pasirodymo žurnaluose atsirado didelių lydekų ir sterkų, sugautų naudojant amerikietiškus „džerkbaitus”, nuotraukų. Taigi, tikrų amerikietiškų masalų Suicks, Reef Hawgs arba Bobbie Baits atsiradimas žvejo dėžėje yra ne vien snobizmo požymis. Nežiūrint į labai keistą masalų išvaizdą, paprastą konstrukciją ir keistas spalvas, tokie „žaisliukai” tikrai „gaudo” didelius plėšrūnus, ir daro tai tokiose vietose, kur kiti masalai atkreipdavo tik vidutinių dydžių plėšrūnų dėmesį. Spiningautojai suradę stiprybės ir įsigiję kelis tokius masalus bei žinių kaip juos naudoti, iš naujo atrado senai žinomas žūklės vietas. Paaiškėjo, jog jų „žaidimas”, kuris skiriasi nuo visų kitų mums žinomų masalų, netgi vandens telkiniuose, kurie nepasižymi didele plėšriųjų žuvų gausa, gali daryti stebuklus. Kaip bebūtų, nežiūrint į gerąsias masalo savybes, „džerkbaitai” negalėjo įgyti plataus populiarumo. Priežastis labai paprasta: visus masalus galėjai įsigyti tik užsisakęs paštu iš parduotuvių JAV. Tuo metu praktiškai buvo tik viena tokia parduotuvė – Rollie & Helen’s Musky Shop Viskonsino valstijoje. Naujųjų masalų kaina ir atsiuntimo kaštai buvo tokie dideli, kad retas ryždavosi pirkti. Tokia situacija trukdė populiarinti kastingą kaip žvejybos būdą. Tik keli importuotojai bandė prekiauti spiningais ir multiplikatorinėmis ritėmis, kurios skirtos šiam žūklės būdui, tačiau išparduoti juos buvo labai sudėtinga.
Suick FudallyReef Hawg
Tokia situacija tęsėsi iki 2000 metų, kuomet žūklės reikmenų parodoje EFFTEX Leone, Salmo – kompanija iš Lenkijos – pristatė pirmus europietiškus „džerkbaitus” – FATSO 14 ir JACK 18. Skirtumai tarp šių masalų ir amerikietiškų legendų buvo pakankamai dideli, o tai stabdė jų staigų populiarėjimą tarp žvejų. Kitais metais jau kiti modeliai papildė jų liniją, pirma – WARIOR, o po to ir SLIDER. Pastarasis lieka pardavimų lyderis Europoje iki šiol.
Salmo Fatso Salmo Jack
Labai greitai „džerkbaitai” tapo ne mados vaikymusi, o nauja besivystančia spiningavimo tendencija. Kiti masalų gamintojai labai greitai pastebėjo šiuos rinkos pokyčius ir pradėjo spausti savo konkurentus, vis labiau plėsdami masalų asortimentą „džerkbaitų” mėgėjams. Ši tendencija vis dar išlieka – kiekvienais metais prekyboje pasirodo vis nauji masalai. Kita vertus, dažniausiai tai yra daugiau ar mažiau vykusios jau esamų masalų kopijos.
Didelių dirbtinių masalų populiarumas taip pat teigiamai įtakojo spiningų bei ričių rinką. Kietų, trumpų spiningų ir nepaklausių multiplikatorinių ričių pardavimai labai išaugo. Daugumai meškeriotojų iš smalsumo įsigijus savo pirmąjį „džerkinį” komplektą, bandymai juo naudotis tapo naujo nuotykio pradžia. Ir jauni ir pakankamai patyrę, ir seni plėšrūnų „medžiotojai” pamilo šį žūklės būdą. Žinau daug žvejų, kurie visiškai pamiršo klasikinį spiningą ir naudoja kastinginius įrankius visoms žuvims gaudyti! Iš esmės tame nėra nieko naujo. JAV apie 90 proc. spiningautojų naudoja multiplikatorius, skirtus 200 g, masalams, sveriantiems 1 g užmesti. Tačiau Amerikoje tai lemia tradicijos, o Europoje – nekontroliuojamo polinkio rezultatas, kartais be jokių praktinių išvadų. Pavyzdžiui, kastingas nelabai tinka gaudyti upėtakius nedideliuose apaugusiuose krūmokšniais upeliuose. Tačiau fanatikų, bandančių įveikti visas kliūtis, skaičius auga.
Galima būtų paklausti – iš kur toks nusiteikimas? Kodėl suaugę vyrai vargsta su multiplikatoriais, kai daug paprasčiau naudoti klasikines beinercines rites? Juk jos yra daug patogesnės!
Iš tiesų tik pabandžius galima atsakyti į ši klausimą. Jau pirmas bandymas naudoti kastinginius įrankius gali paversti šio būdo skeptiką entuziastu. Trumpas ir kietas spiningas leidžia nusviesti sunkius masalus pakankamai toli. Kiekvienas spiningautojas, kuriam spiningas daugiau nei lazda, labai greitai supras multiplikatoriaus privalumus. Tokia ritė leidžia puikiai kontroliuoti masalo judesius. Viso įrankio naudojimo privalumas tas, kad galima patogiai ir labai dinamiškai gaudyti gan ilgą laiką. Jis skatina atlikti pravedimo technikos eksperimentus. Ir būtent tai yra tikroji šio būdo efektyvumo priežastis. Norint įvertinti tikrąjį „džerkbaitų” kibumą, kūrybinis nusiteikimas yra būtinas. Kuo labiau kontroliuojame masalą, tuo geresnių rezultatų galime pasiekti. Per eilę metų, besivystant žūklės reikmenims, atsirado optimalus įrankiai kiekvienai žūklės technikai ir netgi kiekvienam naudojamam masalui. Kai kurie iš jų ir toliau tobulinami atsižvelgiant į naujų medžiagų atsiradimą gamyboje. Tačiau kalbant apie „džerkbaitus”, kurie, be abejo, yra vieni iš dirbtinių masalų prototipų, pokyčių nėra daug. Geriausia ritė, kaip ir buvo taip ir liko multiplikatorius. Ją patogiausia naudoti kartu su trumpu ir kietu spiningu tiek metant masalą, tiek traukiant užkibusią žuvį, ir apskritai – visas įrankis turi susitvarkyti su didelėmis apkrovomis, todėl naudojant didelius masalus tikslinga naudoti ir storus valus.
Siekdami geriau suprasti kastinginių įrankių, skirtų žvejoti „džerkbaitais”, privalumus, pabandykime atidžiau pažvelgti į atskirus jų elementus.
Pirmiausia – meškerykotis. Mes orientuojamės į tipinius dideliems plėšrūnams skirtus „džerkbaitus”. Teks svaidyti 35-120 g arba dar sunkesnius masalus. „Džerkingas” – tai labai aktyvi ir dinamiška spiningavimo technika. Atsižvelgiant į tai, meškerykotis pirmiausia turi būti pritaikytas mesti tokio svorio masalus. Antra – tai atitinkama spiningo akcija, kuri leis patogiai užmesti ir efektyviai pravesti „džerkbaitą”. Trečia – pakankamas ilgis. Be to, tipinis kastinginis meškerykotis turi ypatingos konstrukcijos laikiklį. Šis įtaisas leidžia patikimai užfiksuoti ranką ir aktyviai valdyti visą įrankį.
Ilgo meškerykočio naudojimas būtų didele klaida. Tai tik vargins spiningautoją, trukdys gerai pravesti masalą ir galų gale nuvils. Optimalus įrankio ilgis gaudyti iš valties ir, daugelyje atvejų, nuo kranto – 180-230 cm. Spiningas turėtų būti greitos akcijos, o metimo testo rezultatas – 50 – 120 g. Geriau turėti du kotus – vieną lengviems (35 – 50 g), o kitą sunkiems (55-120 g) masalams. Jei rinktis tik vieną – rekomenduočiau antrąjį variantą.
Tipiniai amerikietiški kastinginiai meškerykočiai truputį skiriasi nuo mūsiškių. Paprastai jie turi didelę tvirtumo atsargą.
Europiečiai spiningautojai paprastai praranda kalbos dovaną po to, kai palaiko rankose tokį „pagalį”, na , o vėliau apibūdina jį kaip tikrai sunkų! Nieko nuostabaus, juk amerikietiškas įrankis iš tiesų labiau panašus į šluotkotį nei į meškerykotį. Tačiau, tokia konstrukcija yra patikrinta praktikoje. JAV yra nepriimta „žaisti” su žuvimi, o kova su didelėmis lydekomis – „muskie”, kurios dažniausiai tampa „džerkbaitų” mėgėjų aukomis, labai trumpa ir išskirtinai dramatiška.
Dar vienas niuansas – tai masalų, naudojamų vandenynų platumose, dydis. Dideli „džerkai” ar silikoniniai masalai su keliais 5 numerio kabliais yra efektyvūs gaudant didelius plėšrūnus tik tuo atveju, jei įmanoma pakirsti atakuojančią masalą žuvį. Suteikti masalui staigų judesį tokio dantyto giganto nasruose galima tik su „šluotkočiu”. Amerikietiški „muskie” meškerykočiai paprastai yra ilgesni nei europietiški. Tai susiję su geresniu galios pasiskirstymu metimo, pravedimo ir, žinoma, pakirtimo metu. Tačiau yra ir dar viena priežastis, kodėl jie naudoja 2,4 – 3 m ilgio meškerykočius – tai „muskie” žūklei naudojamas, „aštuoniuke” vadinamas, masalo pravedimo būdas. Šis, sąlyginai labai paprastas, triukas leidžia suvilioti „muskie” lydeką, kuri turi įprotį sekti paskui masalą iki pat valties, jo negriebdama. O esme tokia – reikia pratęsti galutinį masalo pravedimo etapą įmerkiant meškerykotį į vandenį ir suteikiant masalui papildomą judėjimą „aštuoniukės” ar apskritimo formos trajektorija. Dauguma plėšrūnų susigundo masalu ne iš karto, o tik po kelių tokių manipuliacijų. Patyrę „muskie” „medžiotojai” būtent tokiu būdu užbaigia pravedimą. O gaudant trumpu kotu jiems tektų lenktis per valties bortą, varginti stuburą. Ilgesnis kotas leidžia daryti „aštuoniukes” nesilankstant.
Tačiau puikiai žinome, kad mūsų europinių lydekų nereikia apgaudinėti jokiomis aštuoniukėmis ir paprastai ataka vyksta tiesiog žvejo akyse. Negana to, mūsų naudojami „džerkbaitai” truputi mažesni už amerikietiškus. Naujas „nuriebalintų” amerikietiškų masalų dizainas gan greitai atsirado ir paplito mūsų rinkoje.
Ambicingesnės žūklės reikmenų gamybos kompanijos sukūrė išskirtinio dizaino meškerykočius, kurių konstrukcijoje puikiausiai atsispindi europietiško žvejo poreikiai. Šis dizainas – tai amerikietiškos-europietiškos, o paskutiniu metu ir japoniškos patirties samplaika ir vis dar yra vystymo stadijoje. Todėl dabar gaminami nauji meškerykočiai – gražūs ir lengvi, su neįprasta dinamika ir galinga akcija.
Antras svarbus kastinginių įrankių elementas yra multiplikatorinė ritė ir geras pintas valas. Jau sakiau, kaip smarkiai multiplikatorinė ritė padidina įrankio jautrumą. Klasikinėje spininginėje ritėje, ypač gaudant sunkiais masalais, valą reikia laikyti pirštu kiekvieno metimo metu. Po kelių valandų žūklės net „užgrūdintą mūšiuose” pirštą ims skaudėti. Multiplikatoriuje valas atleidžiamas, kai jūs nustojate būgnelį spausti pirštu. Tokiu pat būdu jūs kontroliuojate ir masalo skridimą. Tai daug patogiau ir saugiau, nei valo stabdymas būgnelyje rodomuoju pirštu.
Pratęsimas jau netrukus…… na o jame dar daugiau apie pačius “džerkus”, apie šiam gaudymo būdui reikalingą įrangą ir dar daugiau…
Autorius: Piotr Piskorski
Vertė: Martynas Mikelionis (marciusxxxx)
Loading ...
