Manau, jog retas kuris nesutiks su nuomone, kad gebėjimas sukomplektuoti gerą žūklės įrankį yra vienas iš žvejo profesionalumo įrodymų. Tai liečia visus gaudymo būdus – nuo skritulio iki spiningo ar muselinės. Tačiau ypač svarbu suderinti šiuolaikinį spiningą, nes reikia kreipti dėmesį į daugybę smulkmenų, kurios pradedančiajam gali būti visiškai nesuprantamos.
Masalo užmetimas ir pravedimas
Kas svarbiau – užmetimas ar pravedimas? Aš pirmenybę greičiausiai atiduočiau pastarajam. Aišku, būna situacijų, kai viskas vyksta atvirkščiai: užmetei kur reikia – pagavai, nepataikei – nepagavai, o masalo pravedimas iš esmės nieko nereiškia. Tačiau tai labiau atsitiktinumai ir dabar apie juos nekalbėsime. Didesnis dėmesys bus atkreiptas į tai, kad pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo masalo pravedimas suteikiant jam papildomus judesius. Didelį postūmį tam padarė naujų, tobulesnių įrankių atsiradimas: meškerikočių iš aukšto modulio anglies pluošto; jautrių ričių su dideliu perdavimo skaičiumi; netampraus pinto valo. Iš kitos pusės, ir patys spiningautojai, naujų technologijų dėka atvėrė sau naują pojūčių pasaulį, ir pradėjo reikalauti iš įrankių vis naujų savybių. Rezultatas – tolygus masalo vedimas su minimaliu masalo kontaktu, sunkios ritės ir „kuolo tipo” sunkūs spiningai pradėjo vis sparčiau grimzti į praeitį.
Iš principo, kiekvienam spiningo masalui galima parinkti idealiai deranti meškerikotį. Su kai kurių tipų masalais meškerykotis netgi gali rezonuoti (Vert. Past. – tai reiškinys, kai sistemą veikiančios jėgos kitimo dažnis sutampa su tos sistemos laisvųjų svyravimų dažniu ir dėl to sistemai perduodama daugiausiai energijos bei ryškiai padidėja priverstinių svyravimų amplitudė.), sustiprindamas judesius ir idealiai perduodamas visus masalo pravedimo niuansus. Aišku, praktikoje ne visi žvejai gali sau leisti turėti specialų meškerikotį kiekvienam masalui, tačiau dviem ar trims labiausiai naudojamiems – kodėl gi ne? Ne paslaptis, kad dauguma iš mūsų kartais visą sezoną gaudome su labai nedideliu masalų rinkiniu. Na, o kai masalas taps nebeaktualus – spiningą bus galima parduoti.
2008 metų vasaros sezono metu aš susirinkau sau eksperimentinį meškerikotį, kuris rezonavo su mano „budinčiu” lydekiniu „vobleriu” Okos upei. Jausmas buvo stulbinantis. Rezultatas irgi – aš labai neblogai pagaudžiau lydekų ir, svarbiausia, neblogų – ne mažesnių nei trijų kilogramų svorio, tačiau svarbiausia ne kiekybinis rezultatas, o įspūdžiai, patirti naudojant gerai suderintą įrankį.
Povandeninis teatras. Tai, kad šiuolaikiniai spiningo įrankiai leidžia gerai jausti masalą, o per jį ir dugną, kliuvinius, o taip pat ir kibimus ar tik pabaksnojimus į masalą, – tik viena medalio pusė. Yra ir kita pusė – tikrai ne mažiau svarbi. Žvejui sukuriama galimybė suteikti masalui gan sudėtingus judesius, o ne tik priklausyti nuo paties masalo darbo. Prieš dešimt metų tam pradžią davė „džigai”, o dabar žvejai perėjo prie „voblerių”. Masalas, kuris atliekant tolygų pravedimą visiškai nedirba, šiuolaikinio spiningautojo rankose tiesiog atgyja. Kaip lėlė marionečių teatre pradeda atlikinėti pačius neįtikimiausius judesius. Tai ne tik padidina laimikį, tačiau ir labai įtraukia. Trumpiau tariant, spiningas atlieka tikrą pasirodymą povandeniniame teatre. Šiuolaikiniame spiningavime, praktiškai mūsų akyse vyksta neturintys pavyzdžio pokyčiai, ir malonu, kad mūsų spiningautojai šiuo metu yra tų pokyčių lyderiai.
Prieštaravimas. „Voblerio” „atgaivinimui” pravedimo metu labiausiai tinka kieti, nelabai ilgi meškerikočiai. Turiu draugą, kuris Maskvos upėje gaudo salačius naudodamas iki 10 g „voblerius” – „tvičindamas”, kaip dabar labai populiaru sakyti. Norėdamas „tvičinti” tokiais „voblerius”, jis privalo naudoti trumpus ir kietus meškerikočius. Tačiau, pasirodo, kad toks spiningas blogai meta lengvus masalus – na, o gaudant salačius kaip tik svarbus tolimas metimas. Masalas ne visada pasieks žuvį, jeigu meškerikočio akcija parinkta pravedimui, o ne metimui. Ir atvirkščiai – toliašaudžiu kotu nepavyksta atlikti reikiamo pravedimo. Tada tenka rinktis kompromisą tarp dviejų kraštutinumų. Kitas klausimas – arčiau kurio kraštutinumo bus kompromisas.
Man dažniausiai tinkamas masalo pravedimas yra svarbiau nei tolimas metimas. O pravesti stambų masalą stiprioje srovėje (pvz. Okoje) gaudant sterkus ar salačius nėra lengva. Dėl to kotą renkuosi pagal naudojamą masalą (dažniausiai pakankamai kietą), o metimo nuotolį paprastai didinu taip: stengiuosi mesti pavėjui, naudoju ypatingą metimo techniką… Prie to, tiesa, greitai pripranti ir man dabar jau sunku be treniruotės mesti senais, minkštais spiningais. Kaip bebūtų, naudodamas kietą meškerikotis – su atstumu kaip nors susitvarkysi, o štai atlikti tinkamą pravedimą minkštu – niekaip nepavyks.
Varginimas. Tais atvejais, kai žuvis pati nepasikerta, o ją reikia pakirsti – kietesnis meškerikotis labai pravers. Tačiau su žuvies varginimu viskas ne taip paprasta. Kietas meškerikotis leidžia daug patikimiau valdyti žuvį išvengiant kliuvinių, tačiau blogiau amortizuoja žuvies smūgius, mažiau tinka pirmam stipriam žuvies šuolio sulaikymui. Bendrai, žuvies varginimui labiau tinka minkštesnis meškerikotis. Tačiau patyręs spiningautojas gali kompensuoti kieto spiningo trūkumus aktyviau dirbdamas ranka ir pilnai išnaudodamas ritės galimybes. Kaip ir metimo atveju, prioritetą ir čia atiduodu pravedimui. Svarbiausia – išerzinti žuvį atakai ir ją pakirsti, o toliau jau kaip nors.
Mokslinė fantastika. Jei truputį pasvajoti, tai galima įsivaizduoti meškerikotį su besikeičiančiu kietumu, kuris kinta, pavyzdžiui, kintant elektros krūviui. Kotas, turintis trigubą jungtuką: pradžioje kotas ne per kietas ir puikiai meta. Po metimo jungiklį perjungi į kitą padėtį ir spiningas tampa žymiai kietesnis – pats tas masalo pravedimui. O po pakirtimo keiti padėtį ir meškerikotis tampa visai minkštutis – kaip tik varginimui. Taip, tai fantastika, tačiau mokslinė. Technologijos šiuo metu vystosi taip sparčiai, kad kai kurie iš šiuo metu plačiai naudojamų prietaisų net nesisapnavo XX amžiaus fantastams.
Meškerė, ritė ir valas. Kompanijoms, turinčioms milžiniškus meškerikočių ir ričių gamybos mastus, neatsitiktinai yra sukurtos specialios „programos”, orientuotos į tam tikrą žuvies rūšį, arba į specifines žūklės sąlygas. Spiningas, ritė, valas ir masalai apjungti į vieną pasiūlos skyrių ir turi tą patį pavadinimą. Tai ne marketingo gudrybė – įrankių charakteristikos iš tiesų parenkamos atsižvelgiant į suderinamumą.
Pats grubiausias skirstymas į galingumo klases, nuo ypač lengvo iki ypač sunkaus spiningo. Spiningo ir ritės galingumas iš esmės turi sutapti, o matavimo vienetu galima laikyti valo skersmenį arba jo klasę. Ne be reikalo ant ritės būgnelio ir meškerikočio storgalio yra informacija apie rekomenduojamą valą. Ritė su mažo diametro būgneliu ir meškerikotis mažais žiedeliais niekaip netiks storam valui. Lengviems meškerikočiams parenkamos ne šiaip sau mažos ritės. Šių ričių rankenėlės petys trumpesnis, stabdis pritaikytas mažesnėms apkrovoms, o jautrumas didesnis.
O toliau jau galima žiūrėt pagal kainą: už brangias medžiagas ir technologijas reikia mokėti. Ritės ir meškerikočiai kainuoja brangiai ne dėl to, kad jie madingi ir prestižiniai, o todėl, kad technologiškai jie labiau pažengę. Dėl to brangų spiningą reiktų komplektuoti su brangia rite. Tačiau gyvenime, aišku, ne taip viskas paprasta.
Vasaros metu aš dažnai gaudau Okoje Riazanės apskrityje ir dažnai stebiu vietinius spiningautojus. Turėdami labai apribotą biudžetą, vietiniai gyventojai stengiasi paskirstyti jį racionaliausiu būdu. Masalai pagal savo įsitikinimus gan brangūs. Valui taip pat labai netaupo, bent jau pas visus jis pintas. Trečioje vietoje kotas, kurį stengiasi įsigyti normalesnį. O štai ritę perka kokią nors, kinišką, mažesnio nei reikia dydžio ir t.t.
Maskvoje žmonės greičiau atiduos paskutinius pinigus už ritę. Brangios ritės prestižinės, tačiau tokiame siekyje yra ir dalis racionalumo. Ant pigaus spiningo uždėta brangi ritė blogiau dirbti nei ant brangaus nepradės, tačiau ant gero spiningo uždėta bet kokia ritė gali panaikinti daugelį spiningo privalumų.
Atsiranda disbalansas, perkrovimas, pablogės jautrumas, pasikeis užmetimo parametrai. Priekabaus žvejo tai tikrai netenkins.
Dar vienas paaiškinimas glūdi tame, jog meškerikočių pasirinkimas dabar labai platus, yra daug ir įvairių gamintojų ir netgi vidutinių kainų grupėje galima surasti modelius, kurie visiškai atitinka tas pačias charakteristikas turinčius aukštos klasės meškerikočius. Na, o renkantis rites, dažniausiai pasirinkimas apsiriboja dviem ar trimis kiekvieno gamintojo modeliais. Rimčiausi gamintojai – DAIWA ir SHIMANO.
Bendrai paėmus – skirtumai tarp spiningų vidutinėje ir aukščiausioje klasėje mažėja didėjant meškerikočio klasei. Tai suprantama – juk žvejojant sunkiais masalais papildomo meškerikočio svorio įtaka yra minimali. Kitaip yra naudojant ypatingai lengva spiningą – tada svarbus kiekvienas papildomas gramas. Tuo labiau pigesni modeliai dažnai turi žymiai storesnes blanko sieneles, ko dėka jie atsparesni smūgiams ir lūžiams.
Autorius: Петр Моталов 01.12.2008, www.dailyfishing.ru
Vertė: Martynas Mikelionis
Stiliaus redagavimas: Rimantas Šikas
Loading ...
