Viskas apie Lietuvoje gyvenančias žuvis [1 DALIS]

Šiame straipsnyje aprašytos Lietuvos ežeruose, upėse gyvenančios žuvys – jų išvaizdą, mitybos įpročiai, geriausio kibimo metas, neršto subtilybės ir t.t.

Žuvys skirstomos į dvi dideles klases: kremzlines žuvis (Chondrichthyes) ir kaulines žuvis (Osteichthyes). Kremzlinės žuvys (rykliai ir rajos) evoliucijos požiūriu yra primityvesnės už kaulines. Kremzlinių žuvų griaučiai susideda ne iš kaulų, bet iš kremzlių, viso yra virš 600 šių žuvų rūšių. Kaulinės žuvs skirstomos į du poklasius: riešapelekes žuvis (Crossopterygii) ir stipinpelekes žuvis (Actinopterygii). Apie 20 000 kaulinių žuvų rūšių paplitusios visame pasaulyje tiek jūrose, tiek ir gėluosiuose vandenyse.

Žuvys, be abejo, yra labiausiai klestinti stuburinių gyvūnų grupė. Ji ne tik gausesnė už kitas stuburinių grupes, bet joje ir daugiau rūšių, turbūt ne mažiau kaip 23 000. Žuvų forma ir įpročiai labai įvairūs. Vienos gyvena jūrose, kitos — gėluosiuose vandenyse; vienos slepiasi gelmėse, kitos plaukioja visai paviršiuje; vienos minta dumbliais, planktonu arba bestuburiais, kitos — plėšrūnės, puolančios ne tik žuvis, bet ir sausumos gyvūnus. Žuvų kūno sandara Visos žuvys kvėpuoja, varydamos vandenį per smulkiai išsišakojusias plona-sienes žiaunas (4), kurių gausios klostės sudaro didžiulį paviršių; pro jį iš vandens paimamas deguonis, atiduodamas anglies dioksidas. Vandenį varo burnos ir rykles, o kaulinių žuvų — ir žiaunadangčio judesiais. Vandens tėkmės kryptis priešinga kraujo tėkmei žiaunose. Dėl to, susitikdamas su šviežiu vandeniu, kraujas prisodrinamas deguonies, netenka anglies dioksido. Būdinga žuviai forma vystėsi per milijonus metų taip, kad žuvis vandenyje galėtų kuo greičiau plaukti ir judėti. Plėšriausios kaulinės žuvys plaukia greičiausiai: per sekundę jos gali nuplaukti 3—6 kartus ilgesnį atstumą už kūno ilgį ir gali apsisukti kūno ilgio ribose. Kaulinių žuvų vystymosi evoliucinis šuolis buvo jų plaukiojamosios pūslės atsiradimas; pūslė suteikė joms plūdrumo. Kremzlinės žuvys, pavyzdžiui, rykliai, kurių griaučiai susideda iš kremzlių, neturi plaukiojamosios pūslės, todėl skęsta, jei nustoja plaukti. Krūtinės pelekai padeda joms pakilti, tačiau daugelis kremzlinių žuvų vis dėlto tapo dugno gyventojomis. Kaulinės žuvys, išsivadavusios nuo nuolatinio poreikio kilti, savo krūtinės pelekus gali naudoti kaip stabdį ar irklus, kai reikia plaukti atgal. Tai padidina jų paslankumą ir leidžia pasklisti po įvairesnius mitybos plotus. įvairios žuvys plaukia nevienodu greičiu ir yra nevienodai ištvermingos. Tas skirtingas galimybes rodo ir jų raumenų baltymų sudėtis. Greitų plaukikių, pavyzdžiui, tuno, arba stiprių, ištvermingų žuvų, pavyzdžiui, migran-tės lašišos, mėsa yra raudona, o lėtai judančių, pavyzdžiui, plekšnės,— balta. Dabartinės žuvys yra tobulesnės už savo protėvius ir tuo, jog nebeturi sunkios kūno dangos. Plėšrioms kremzli-nėms žuvims nereikalingas šarvas, todėl joms išsivystė tvirta ir šiurkšti oda. Kaulinių žuvų senovinį šarvą pakeitė lengva, glotni danga, susidedanti iš vienas kitą iš dalies dengiančių žvynų; jie saugo kūną, bet nekliudo judėti.

Lydeka Esox lucius (Linnaeus, 1758)

Patelės kiek didesnės už patinus. Ilgis iki 1,5 m. Nugara žalsvai pilka, šonai pilkšvai žalsvi.

Pilvas šviesus. Šonai dėmėti, neretai ant kūno esančios dėmės sudaro skersines juostas.

Ši slepiamoji spalva padeda užsimaskuoti. Lydeka gali būti pilkai žalsva, pilkšvai ruda, pilkai

gelsva – tai lemia gyvenamoji aplinka.

Galva ilga ir plokščia iš viršaus. Žvynai pailgi. Šoninė linija beveik tiesi, ištisinė arba punktyrinė.

Ištįsęs kūnas ir tam tikrose vietose esantys pelekai leidžia lydekai staiga užpulti grobį.

Žandai su aštriais įvairaus dydžio dantimis, palinkusiais į ryklės pusę. Dantų taip pat būna ant gomurio, liežuvio, žiauninių lankų. Viršutinio žandikaulio dantys pakrypę atgal, kad grobis neišslystų. Apatinio žandikaulio dantys didesni ir išaugę statmenai.

Lydekos paplitusios labai plačiai: nuo Airijos iki Kolymos, Kaspijos, Aralo, Šiaurės, Baltijos, Juodosios ir Azovo jūrų baseinų gėluosiuose vandenyse. Negyvena Pirėnų pusiasalyje, Islandijoje, Kryme, Italijos pietuose, tačiau jų yra Šiaurės Amerikoje. Amūro baseine ir Sachaline gyvena Amūro lydeka (E. reicherti Dyb.), o Šiaurės Amerikos rytinės dalies vandenyse gyvena kitos lydekų rūšys. Lydekos gali užaugti iki 1,5 m ir 40 kg, tačiau dažniausiai sugaunamos 40-60 cm ilgio ir 0,5-3 kg svorio. Išgyvena iki 25 metų. Patelės auga greičiau ir gyvena ilgiau nei patinėliai.

Lydekų žvejyba galima visus metus. Geriausiai kimba gegužės, birželio, rugsėjo, spalio mėnesiais.

Draudimas žvejoti nuo vasario 1 d. iki balandžio 20 d.  Nuo sausio 1 d. iki balandžio 20 d. draudžiama masalui naudoti gyvą žuvelę išskyrus Kuršių marias.

Nerštas. Lydeka paprastai neršia kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje sėkliuose, kai vanduo sušyla iki +4-9°C. Kiaušinėlių skaičius (40 000 – 50 000), priklauso nuo žuvies dydžio, pvz. 10 kg lydeka gali išneršti iki 300 000 ikrų. Apvaisinti ikrai nusėda ant dugno, o po 2-3 sav. išsirita mailius. Mailius išsirita po 2-3 savaičių. Pirmas dešimt dienų mailius minta kiaušinėlio turiniu, vėliau mailius pilnai pasirengęs gaudyti kitas žuveles.

Lydekos yra nepasotinamos plėšrūnės. Jaunos lydekos skiriasi nuo subrendusių lydekų savo mitybos įpročiais jos linkusios persekioti savo grobį ir vaikytis. Ūgtelėję lydekos tūno savo zonoje ir tyko praplaukiančių žuvų. Lydeka savo auką gali pajusti iš daugiau nei 15 m.

Šioje nuotraukoje matote galimus lydekų hibridus, kurie pasitaiko kitose Pasaulio šalyse:

Ešerys Perca fluviatilis (Linnaeus, 1758)

Kūnas kresnas, galva masyvi, kaulėta, žiaunadangčių kaulai aštriais kraštais. Žiotys plačios, jose yra daug smulkių dantukų. Nugara tamsiai žalia, šonai žali, žalsvai gelsvi, jaunų žuvų žalsvai melsvi, su 5-9 skersinėmis tamsiomis dėmėmis. Pilvas balkšvas. Žvynai dantytu pakraščiu, giliai įaugę į odą. Akių rainelė geltona, senesnių ar gyvenančių užpelkėjusiuose ežeruose žuvų – tamsi. Nugaros pirmasis pelekas pilkas, jo gale yra tamsios dėmelės, antrasis žalsvas, krūtinės pelekai geltoni, pilvo ir uodegos – raudoni.

Ešeriai paplitę Eurazijos gėluosiuose vandenyse nuo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos (išskyrus Škotiją) iki Baltosios jūros, rytuose – iki Kolymos. Jų nėra Norvegijos šiaurėje, Italijoje, Kryme, Mažojoje Azijoje. Dažniausiai gyvena stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandenyse, sutinkami apysūriuose vandens baseinuose. Lietuvoje ešeriai labai dažni, gyvena net rūgščiuose aukštapelkių ežerėliuose, retesni srauniose upėse. Gyvena būriais, stambūs – pavieniui.

Ešeriai užauga iki 50 cm ilgio ir iki 3 kg svorio, dažniausiai sugaunami 20-30 cm ir 50-300 g. Dideliuose vandens baseinuose sutinkamos kelios ešerių formos: smulkus priekrantinis ir plėšrus giluminis, kuris vėlai subręsta, greitai auga, anksti pradeda maitintis žuvimis.

Geriausiai kimba rugpjūčio, rugsėjo, spalio, gruodžio, sausio mėnesiais

Nerštas kovo, balandžio mėn.

Nerštas. Ešeriai lytiškai subręsta 2-3-aisiais gyvenimo metais. Neršia gegužės mėnesį ant priekrantės augalų, kai vanduo dar šaltas (+7-8°C).

Minta bestuburiais, smulkiomis žuvelėmis.

Mėgėjiška žvejyba neribojama

Starkis Stizostedion lucioperca (Linnaeus, 1758)

Kūnas verpstės formos ilgas, galva smaili.Nugara žalsvai pilka, šonai gelsvos plieno spalvos su 8-12 skersinių dryžių. Pilvas baltas, akys didelės, šviesios. Žvynai vidutinio dydžio, kieti. Žiotys vidutinės su daug smulkių dantų. Žočių priekyje yra dvi poros didesnių lyg iltys dantų. Pelekai pilkšvi, nugariniai du su tamsiomis dėmelėmis. Akys matinės, išsprogusios. Žvynai panašūs į ešerio, tik odoje laikosi silpniau.

Starkiai paplitę Vidurio ir Rytų Europos upėse bei ežeruose nuo Elbės, Vyslos, šiauriau Dunojaus iki Aralo, šiaurėje iki 64° šiaurės platumos Suomijoje, taip pat jie gyvena Onegos, Ladogos ežeruose, Baltijos jūros apysūriuose įlankose. Pietuose starkių yra Užkaukazėje, jie nevengia sūraus vandens, gyvena Kaspijos, Juodosios ir Azovo jūrose. Lietuvoje starkiai natūraliai buvo paplitę tik Kuršių mariose, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą suleisti į Dysnų ežerą. Vėliau starkiai buvo perkelti į daugelį vandens telkinių, kur sėkmingai aklimatizavosi. Šiuo metu didelės starkių populiacijos gyvena Kuršių, Kauno, Antalieptės mariose, Sartų, Dysnų, Dviragio ežeruose, Nemune. Ežeruose, kuriuose starkiai nesiveisia, yra įrengiamos dirbtinės nerštavietės. Tinkamiausi įžuvinimui yra pratekami, negilūs, neskaidrūs ežerai. Starkiai minta menkavertėmis žuvimis – aukšlėmis, pūgžliais, kurių nedaug suryja kitos plėšrūnės, todėl jais įžuvinti vandenis naudinga. Tvenkiniuose ar nepratekamuose ežeruose auginami starkiai dažnai suserga parazitinių kirmėlių sukeliama akių liga – katarakta.

Starkiai yra mėgstamas žūklės objektas, jie gaudomi dugnine meškere, spiningu. Sugauti leidžiama ne mažesnio kaip 46 cm ilgio žuvis.

Geriausiai kimba rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėnesiais.

Starkiai užauga iki 135cm. ilgio ir 20kg. svorio. Dažniausiai sugaunamos 1-3kg. žuvys. Starkiai sėslios žuvys, gyvena didžiosiose Lietuvos upėse, tvenkiniuose, ežeruose, sugauni ir Baltijos jūros priekrantėje.

Nerštas. Starkiai lytiškai subręsta 2-4-ais gyvenimo metais. Neršia gegužės mėnesį vandens telkinių pakraščiuose ant žvirgždėto dugno. Patinai saugoja nerštavietę kol išsirita mailius.

Minta žuvimis, varlėmis, buožgalviais, vingiliais.

Karpis Cyprinus carpio (Linnaeus, 1758)

Spalva nevienoda: nugara rudai žalsva ar tamsiai žalia, šonai rudai sidabriniai, pilvas šviesus. Laukinių karpių – sazanų – kūnas ištįsęs, storas, nugaros pelekas labai ilgas, prie žiočių yra viena pora trumpesnių ir viena pora ilgesnių mėsingų ūselių. Žvynai dideli. Nugaros ir pauodegio pelekų pirmieji spinduliai kieti, aštriais pjūkliškais kraštais.

Sazanai paplitę Viduržemio, Juodosios, Kaspijos ir Aralo jūrų baseinuose (čia gyvena europinis porūšis) bei Rytų Azijoje nuo Amūro baseino iki Birmos (azijinio sazano porūšiai). Introdukuotas daugelyje Eurazijos gėlųjų vandenų, nors gali gyventi ir apysūriuose vandenyse. Karpiai užauga iki 1.5m ir 45kg. svorio. Gyvena iki 30m. amžiaus. Lietuvoje sazanai introdukuoti Kuršių mariose bei kai keriuose ežeruose. Išvesta daug karpių veislių. Yra dvi karpių grupės – plačianugariai ir aukštanugariai karpiai, tarp jų – žvynuotieji, linijiniai, veidrodiniai, plikieji. Lietuvoje auginami kelių veislių karpiai arba jų mišrūnai, pvz., vokiškieji, Ukrainos, Bubių. Neršia gegužės-birželio mėn., kai vanduo sušyla iki +17-20°C, naudojant hipofizės injekcijas, gali neršti ir žemesnėje temperatūroje.

Geriausiai kimba liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais.

Karpis. Klasifikuojami karpiai į keletą rušių:

* Žvynuotieji kairpiai;

* Veidordiniai – su nedaug bet didelių ir blizgančių žvynų, augančių keliomis elėmis per vidurį;

* Plikieji – visai be žvynų.

Pagal formą galima skirti į du tipus aukštanugariai ir žemanugariai.

Mėgėjiška žvejyba neribojama.

Baltasis amūras Ctenopharyngodon idella

Kūnas kresnas, kakta plati. Nugara gelsvai ar žalsvai pilka, šonai auksinio atspalvio. Akys gelsvos. žvynai dideli, su tamsiomis dėmelėmis pakraščiuose, šoninė linija – 40-47. Nugarinis pelekas ir uodeginis pelekas tamsiai, pauodeginis pelekas, pilvo pelekai šviesiai pilki. Uodeginė kūno dalis 2,5 karto trumpesnė negu liemeninė. Trynio maišelis ilgas, priekinis galas storesnis ir pigmentuotas. Plaukiojamoji plėvė lygiais pakraščiais. Akys didelės, nepigmentuotos. Kai ilgis~ 6,5 mm, atsiranda krūtininiai pelekai užuomazgos, pradeda pigmentuotis akys, o kai ilgis – 7,5-8,0 mm, rezorbuojasi trynio maišelis, formuojasi ir prisipildo dujų plaukiojamoji pūslė, lervos pradeda aktyviai plaukioti, vystosi neporiniai pelekai. Kai ilgis ~ 10-14 mm, susiformuoja dvikamerė plaukiojamoji pūslė, spinduliai visuose pelekuose, o kai ilgis ~20 mm- pradeda formuotis žvynai ir lervos virsta mailiumi. Jaunikliai minta zooplanktonu ir dumbliais, suaugusios – vandens augalais.

Užauga iki 1,2 m, svoris – iki 30 kg; dažniausiai sugaunami 60 – 80 cm ir 4 – 8 kg svorio amūrai.

Natūraliai paplitę Amūro ir Kinijos upių baseinuose – ežeruose ir lėtos tėkmės upėse. Vardą gavo nuo upės pavadinimo. Auginami ežeruose ir tvenkiniuose. Auga greitai. Subręsta per 6 – 8 m.

Neršia vasarą upėse, kai vandens temperatūra pasiekia 26 – 30 °C. Vislumas – 100 – 800 tūkst, ikrelių. Jie pusiau pelaginiai, pilkšvai melsvi ar oranžiniai, su labai didele periviteline ertme, 4,2- 5,3 mm. Embrionai, kuriuos neša srovė, vystosi apie 2 paras, 55-65 laipsniadienius. Išsiritusios lervos skaidrios.

Lietuvoje introdukuota, sėkmingai veisiama dirbtinai šiluminės elektroenergetikos vandenyse.

Juodasis amūras (Mylopharyngodon Peters)

Panašus į baltąjį amūrą. Kūnas ilgas. Nugara beveik juoda, šonai tamsiai pilki, pilvas pilkšvas. Žvynai dideli. Šoninė linija – 39 – 43. Pelekai tamsūs. Ryklėdančiai išsidėstę 1 ar 2 eilėmis, jų trinamasis paviršius platus.

Užauga iki ilgis 1,2 m, svoris – iki 30 kg. Paplitę Azijos upėse ir ežeruose nuo Amūro iki pietų Kinijos. Auga sparčiai. Areale reti. Amūro baseine subręsta 7-9 m.

Lietuvoje labai reta žuvis ir abejotina, ar dar jų išliko. Perspektyvi, augintina šiluminės energetikos aušintuvuose, kuriuose labai intensyviai veisiasi energetikai žalingos dreisenos. Juodaisiais amūrais domisi technologai, projektuojantys uždaro ciklo vandens sistemas gyvulininkystės kompleksams. Šių kompleksų biologinio valymo įrenginiuose, dėl gerai įtręšto vandens, labai sparčiai dauginasi ir auga bakterioplanktonas ir fitoplanktonas, kuriuo minta moliuskai ir žemesnieji vėžiagyviai. Savo ruožtu žemesniaisiais vėžiagyviais minta žuvų jaunikliai, o vėžiagyviais ir moliuskais – juodieji amūrai. Per tokią mitybinę grandinę suvartojama tvenkiniuose pasigaminusi biologinė produkcija ir sukaupiamos kenksmingos medžiagos. Išaugę juodieji amūrai tinka fermose auginamiems kailiniams.

Nerštas. Neršia 1 kartą per vasarą, kai vandens temperatūra pasiekia 26-30° laipsnius. Vislumas – apie 0,5 mln. ikrelių. Jie pusiau pelaginiai, 4,3 – 5,6 mm, panašūs į baltojo amūro. Embrionai vystosi 60-70 laipsniadienių. Išsiritusios lervos skaidrios, ilgis – 5,6 – 5,8 mm. Nuo baltojo amūro lervų skiriasi labai pigmentuota uodeginė dalimi ties urostiliu. Jaunikliai minta planktoniniais ir bentosiniais gyvūnais, suaugę – tik moliuskais. Natūraliai nesiveisia. Galima veisti tik dirbtinai, reproduktorius išlaikant šiltuose vandenyse.

Minimalus leidžiamas sugauti žuvies dydis: Neribojamas

Karšis Abramis brama (Linnaeus, 1758)

Karšių kūnas smarkiai suplotas iš šonų, kuprotas. Nugara tamsiai pilka, žalsva ar ruda, šonai, priklausomai nuo gyvenamosios vietos ir žuvies dydžio, melsvai sidabriniai, balsvi, pilkšvi, senesnių žuvų – gelsvi, pilvas baltas. Galva maža, žiotys apatinės, išsikišusios, tarsi dumplės, į priekį. Uodegos skiautės nelygios, apatinė ilgesnė. Pelekai tamsiai pilki. Pauodegio pelekas dantytas (plakio lygus) ir žymiai ilgesnis nei plakio (23-28 šakoti spinduliai).

Karšiai paplitę nuo Pirėnų pusiasalio iki Skandinavijos šiaurės, sutinkami Juodosios, Azovo, Kaspijos jūrų baseinuose, nevengia ir apysūrio vandens, jų yra Arale. Lietuvoje karšiai gyvena labai įvairiuose vandens baseinuose, jų nėra tik srauniuose upeliuose, labai sekliuose ežeruose ir užpelkėjusiuose miško ežerėliuose. Dideliuose ir giliuose mažai maisto turinčiuose ežeruose, pvz., Plateliuose, Dusioje, Akmenoje, Vištytyje karšių populiacijos nėra gausios.

Karšiai užauga iki 70-75 cm ilgio ir 7 kg svorio, dažniausiai sugaunami 35-45 cm ir 1-3 kg. Karšis dugninė žuvis, laikosi būriais. Gyvena ežeruose,tvenkiniuose, gilesnėse upėse, kuršių mariose, sugaunas baltijos jūros priekrantėje.

Geriausiai kimba liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais.

Karšis užauga iki 86cm. ilgio ir 8kg. svorio. Dažniausiai žvejams papuola 500g.-1.5kg svorio karšiai.

Nerštas. Lytiškai subręsta 5-7-ais gyvenymo metais. Auga lėtai. Neršia gegužės-birželio mėnesiais, kai vanduo sušyla iki +12-16°C. Į nerštavietes pirmieji atplaukia patinai. Jie patamsėja, tampa šiurkštūs, pasidenhia balkšvais nerštaspuogiais. Karšiai per nerštą labai baikštūs, išbaidyti į nerštavietę gali ir nebegrįžti. Ne veltui, anksčiau, prie tų ežerų, kuriuose gyveno karšiai, per nerštą būdavo draudžiama plaukioti valtimis, bažnyčiose skambinti varpais. Pirmiausiais išneršia stambieji karšiai paskui mažesni.

Minta vabzdžių lervomis, dėlėmis, augaliniu maistu.

Plakis Blicca bjoerkna (Linnaeus, 1758)

Panašus į karšį, tačiau pelekai rausvesni, žymiai stambesni žvynai, santykinai didesnės akys, uodegos peleko skiautės beveik lygios, pauodegio pelekas trumpesnis (19-23 šakoti spinduliai), jo pakraštys lygus (karšio dantytas). Žiotys pusiau apatinės, neišsikiša kaip karšio. Akys didelės šviesios viršutinėje dalyje gelsvos.

Plakiai paplitę panašiame areale kaip ir karšiai, tik šiaurinė paplitimo riba yra piečiau. Jie taip pat pateko ir į Azijos vandens telkinius. Lietuvoje plakiai gyvena daugelyje ežerų ir lėtos tėkmės upėse, Kuršių mariose. Atsparesni negu karšiai deguonies trūkumui, todėl gyvena ir kai kuriuose užpelkėjusiuose ežeruose.

Plėšrūnės žuvys išgaudo nedaug plakių, todėl kai kuriuose vandens telkiniuose jų gausumą reikia reguliuoti.

Geriausiai kimba liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais.

Užauga iki 40cm. ilgio ir 1.5kg. svorio. Dažniausiai pasitaiko 50-200g. žuvys. Auga lėtai. Plakiai gyvena ir maitinasi būriais, aptinkami ir seklumose ir gilesnėse vietose. Laikosi dažniausiai prie dugno.

Nerštas. Lytiškai subręsta 3-4-aisiais gyvenimo metais. Neršia gegužės-birželio mėnesiais ant priekrantės augalų, kai vanduo sušyla iki +16°C. Plakių mailius labai panašus į karšiukų. Neršiant gali susimaišyti su karšiais, raudėmis ar kuojomis.

Minta vėžiagyviais, kirmėlėmis, dėlėmis, vabzdžių lervomis.

Mėgėjiška žvejyba neribojama.

Kuoja Rutilus rutilus (Linnaeus, 1758)

Kuojos pailgos, jų nugara tamsiai melsva ar žalsva, jaunų žuvų šonai melsvai sidabrinės, didesnių – gelsvos spalvos, pilvas balkšvas. Akys gelsvos, rausvos, viršutinėje dalyje yra raudona dėmė. Krūtinės pelekai rausvi ar raudoni, nugaros ir uodegos pilki. Kuojų žiotys nukreiptos į apačią, pritaikytos maitintis dugno organizmais. Nugaros peleko pradžia sudaro statmenį su pilvo peleko pradžia. Per nerštą patinai tampa šiurkštūs, pasidengia balkšvais nerštaspuogiais. Kuojos panašios į raudes, tačiau turi siauresnį kūną ir tamsesnius pelekus.

Kuojos paplitusios Eurazijos gėluosiuose vandenyse, nors pasitaiko ir apysūriuose. Jų nėra Apeninų pusiasalyje, Skandinavijos šiaurės vakaruose, Italijoje, Mažojoje Azijoje, Šiauriniuose Rusijos regionuose. Šios žuvys gyvena beveik visuose ežeruose ir upėse, jeigu tik žiemą pakanka deguonies ir vanduo nėra per daug rūgštus.

Geriausiai kimba kovo, rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais.

Užauga iki 50-55cm. ilgio ir 2-2.2kg svorio. Kadangi kuojos yra labai vislios dažniausiai sugaunamos 15-25cm. ilgio ir 150-400g. svorio.

Nerštas. Lytiškai subręsta 3-5-aisiais gyvenimo metais. Neršia balandžio, gegužės mėnesiais, kai vandens temperatūra pasiekia +8-9°C, ant priekrantės augalų gana triukšmingai.

Minta smulkiais moliuskais, zooplanktonu, augaliniu maistu, dėlėmis, vabzdžiais ir jų lervomis.

Mėgėjiška žvejyba neribojama.

Lynas (Tinca tinca)

Geriausiai kimba gegužės-birželio mėnesiais.

Lynas – nesunkiai atpažįstama žuvis, kūnas raumeningas, spava vyrauja nuo gelsvai žalios ties pilvu ir tamsiai žalios ar net rudos ties nugara. Lyno kūnas padengtas smulkiais giliai į odą įaugusiais žvynais bei storu gleivių sluoksniu, pelekai apvalios formos tamsiai pilki, akys nedideles raudonos ar oranžinės. Turi du nedidelius ūsus viršutinės lūpos šonuose.

Taip pat yra išveista ir dekoratyvinė lynų veislė dažniausiai auginama tvenkiniuose. Jų kūno spalva vyrauja nuo geltonos iki oranžinės, pasitaiko nedidelių juodų dėmelių.

Lynas gali gyventi iki 30-ies metų, svoris siekia iki 8kg ir gali užaugti iki 70cm ilgio, bet dauguma žuvų net irpilnai subrendusios yra žymiai mažesnės. Dažniausiai sugaunami 25-40cm ilgio ir 0.5-1kg. svorio lynai.

Neršia. Lynai Lytiškai subręsta 3-5-aisiais gyvenimo metais. Neršia paprastai birželio mėnesio gale, liepos mėnesį kai vandens temperatūra sušyla iki 18-20 ° C. Patelės padeda iki 125.000 ikrų santykiu su 1kg. savo kūno masės. (0.8-1.4mm) skersmens ikrai paprastai lipdomi sėkliuose ant vandens augalų ar šaknų. Nerštas gali vykti keliais etapais su dviejų savaičių intervalais tarp kiekvienos partijos. Iš kiaušinėlių mailius išsirita po 4-6 dienų, apie 4-5mm ilgio. Pradžioje prisitvirtina prie vandens augalų.

Minta vabzdžių lervomis, dėlėmis, moliuskais, augalų ūgliais, dumbliais.

Paprastasis (auksinis) karosas Carassius carassius (Linnaeus, 1758)

Kūnas suplotas iš šonų, trumpas. Kūnas aukštas iš šonų plokščias, uodeginė dalis trumpa. Karoso nugara rusvai žalsva, šonai aukso spalvos. Žvynai stambūs, kieti. Nugarinis ir uodeginis pelekai pilki, krūtininis, pilvo ir analinis šiek tiek rausvi su pilkšvai rudu atspalviu. Nuo sidabrinio karoso skiriasi apvalesniu kūnu, jo pilvaplėvė šviesi (sidabrinio karoso juoda), turi mažiau žiauninių spaigliukų (sidabrinis karosas – 40-50). Nugara rudai žalsva, šonai nuo rudai bronzinės iki gelsvai rusvos spalvos, dažniausiai šviesiau arba tamsiau geltoni. Žvynai dideli, apvalūs. Uodegos pelekas mažai iškirptas. Jauni karosai ant uodegos stiebelio kartais turi tamsią dėmę. Gyvena karosai uždumblėjusiuose tvenkiniuose, ežeruose, tvenkiniuose, upėse bei jų senvagėse.

Paprastieji karosai paplitę daugelyje Eurazijos gėlųjų vandenų nuo Didžiosios Britanijos iki Lenos. Tai viena iš atspariausių nepalankioms gyvenimo sąlygoms žuvų. Gali gyventi ir užpelkėjusiuose, mažai deguonies turinčiuose ežerėliuose bei tvenkiniuose, gali išgyventi dumble, vandens telkiniui žiemą iššalus iki dugno, o vasarą – išdžiūvus. Didesniuose vandens baseinuose gyvena priekrantės zonoje, užžėlusioje vandens augmenija.

Paprastieji karosai užauga iki 50 cm ir daugiau kaip 4 kg, dažniausiai sugaunami 30-40 cm ir 400-800 g. Lietuvos žvejų mėgėjų 1987 m. sugautas rekordinis karosas svėrė 2530 g. Neršti pradeda gegužės mėn., esant +14-17°C vandens temperatūrai.

Nerštas. Karosai lytiškai subręsta 3-4-aisiais gyvenimo metais. Neršia gegužės-liepos priekrantės zonoje ant vandens augalų. Kartais susikryžmina su karpiais, sidabriniais karosais, taip pat su raudėmis.

Minta dumbliais, vabzdžių lervomis, dėlėmis, moliuskais.

Mėgėjiška žvejyba neribojama.

Sidabrinis karosas Carassius auratus gibelio (Bloch, 1783)

Kūno forma panašus į paprastąjį karosą. Nuo jo skiriasi ilgesniu kūno ir uodegos stiebeliu. Uodegos peleko iškirpimas gilesnis. Ant pirmo žiauninio lanko žymiai daugiau spaigliukų (39-52, o paprastojo karoso – 23-33). Sidabrinio karoso žarnynas ilgesnis, pilvo ertmės plėvė juoda, o paprastojo – šviesi. Nugara tamsiai pilka, šonai ir pilvas sidabriški. Žvynai stambūs, pelekai pilki.

Sidabrinis karosas kilęs iš Amūro ir Ramiojo vandenyno baseinų gėlųjų vandenų, o artimiausia kita jo forma aptinkama Kinijoje. Paplitęs Eurazijos gėluosiuose vandenyse iki Kolymos. Įveistas Šiaurės Amerikoje, Indijoje ir kt. Šalyse. Lietuvoje aklimatizuotas 1952 m. Gyvena uždumblėjusiuose ežeruose, lėtos tėkmės upėse, tvenkiniuose. Dažnas, nereiklus deguonies kiekiui ir vandens temperatūrai. Gyvena priedugnyje, sėslus, toli nemigruoja, dažniausiai laikosi pamėgtų vietų. Žiemą telkiasi į gilesnes vietas.

Sidabriniai karosai užauga iki 50cm. ilgio ir 3-4kg. Svorio, bet dažniausiai sugaunami 30-40 cm ilgio ir 500-900 kg svorio. Gyvena visų tipų vandens telkiniuose.

Nerštas. Sidabriniai karosai lytiškai subręsta 3-ais gyvenimo metais. Neršia gegužės-liepos mėnesiais priekrantės zonoje ant augalų, kai vandens temperatūra viršija +14°C.

Minta dumbliais, vėžiagyviais, vabzdžių lervomis.

Mėgėjiška žvejyba neribojama.

Raudė Scardinius erythrophthalmus (Linnaeus, 1758)

Kūnas suplotas iš šonų, kresnas, galva maža, žiotys viršutinės. Nugara tamsi, šonai geltoni, pilvas balsvas. Akys oranžinės, su tamsesne dėmele. Nugaros pelekas, skirtingai nei kuojų, prasideda toliau už statmens, pravesto per pilvinių pelekų užpakalinius kraštus. Žvynai santykinai labai dideli, tarp pilvo ir pauodegio pelekų yra aštri briauna. Pelekai raudoni. Raudžių kūnas platesnis nei kuojų, strepečių ar salačių. Nuo šių žuvų dar skiriasi gelsvesne kūno spalva ir į viršų nukreiptomis žiotimis.

Raudės paplitusios nuo Prancūzijos iki Europos šiaurės, Uralo ir Aralo. Jų nėra tik Graikijoje, Norvegijoje, Švedijos vidurinėje ir šiaurinėje dalyse, Kolos pusiasalyje, Kryme. Lietuvoje raudės gyvena daugelyje ežerų, lėtos tėkmės upėse, Kuršių mariose. Jos mėgsta seklias, ramias, užžėlusias vandens augmenija įlankas.

Raudės užauga iki 35-40 cm ilgio ir 1,5 kg svorio, tačiau dažniausiai sugaunamos 0,1-0,3 kg. Neršia porcijomis 3-4 kartus nuo gegužės iki liepos mėnesio, kai vandens temperatūra +17-19°C.

Raudžių žuvienos maistinė vertė maža, ji ašakota, labai liesa. Ežerų pakrantės zonoje jomis minta lydekos.

Geriausiai kimba birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiais.

Užauga iki 48cm. ilgio ir 2 kg svorio. Dažniausiai sugaunama 10-25 cm ilgio ir 50-300 g. svorio. Raudės sutinkamos beveik visuose Lietuvos telkiniuose.

Minta dumbliais, bestuburiais, vabzdžiais ir jų lervomis, kitų žuvų mailiumi.

Mėgėjiška žvejyba neribojama.

Aukšlė Alburnus alburnus

Geriausiai kimba gegužės, birželio, liepos mėnesiais.

Aukšlė nedidelė verpstės formos, plokščiais šonais žuvis. Aukšlės nugara tamsiai melyna su žalsvu atspalviu, šonai ir pilvas balkšvai sidabrinės spalvos. Žvynai smulkūs, ploni lengvai nukrentantys. Akys šviesios didelės.

Užauga iki 22-26cm. ir 65-75g. svorio. Dažniausiai sugaunasmos 13-15cm. žuvys. Stambiausios pasitaiko didžiausiose Lietuvos upėse.

Aukšlės gyneva būriais dažniausiai viršutiniuose vandens sluoksniuose, Sutinkamos praktiškai visose Lietuvos upėse, bei daugumoje ežerų. Aukšlės yra pagrindinis plėšriųjų žuvų grobis.

Nerštas. Aukšlės lytiškai subręsta 3-iais gyvenimo metais, neršia ant vandens augalų vandens temperatūrai pakilus iki 16 – 17C. Kadangi skirtingose telkiniuose vandens temperatūra nevienoda todėl ir aukšlės neršia skirtingai birželio, liepos mėnesiais kartais net gegužės viduryje.

Minta smulkiais vėžiagyviais, vabzdžiais ir jų lervomis.

Šamas Silurus glanis (Linnaeus, 1758)

Kūnas pleišto formos, į uodegos pusę plonėjantis, galva didelė, plati. Nugara tamsiai žalia, didelių individų – beveik juoda, šonai pilki žali, su marmurinėmis dėmėmis. Pilvas pilkšvas, margas. Nugaros pelekas mažas. Žiotys plačios, jose daug smulkių dantų. Ant viršutinės lūpos yra pora ilgų, ant apatinės – dvi poros trumpų ūsų. Akys mažos, gelsvos. Kūnas pilkas, gleivėtas. Apatinis žandas ilgesnis už viršutinį. Plačios žiotys. Burna kaip šepetukas pilna smulkių aštrių dantų.

Šamai paplitę Europos didžiosiose upėse (Dniepre, Dunojuje, Done, Volgoje, Kuroje) bei ežeruose į rytus nuo Reino, gyvena Baltijos, Juodosios, Kaspijos, Aralo jūrų baseinuose, aptinkami ir apysūriuose vandenyse, o taip pat ir Užkaukazėje. Šamų nėra į Arkties vandenyną įtekančių upių baseinuose, Skandinavijoje gyvena tik mažoje Pietų Švedijos dalyje. Lietuvoje šamų daugiausia Nemune, ypač deltoje, taip pat nuo Druskininkų iki Alytaus, Kauno mariose. Ežeruose šamai reti, kiek daugiau jų pasitaiko dideliuose, pratakiuose, tačiau nebūtinai giliuose ežeruose, pvz., Sartuose, Samave. Šamai didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia tūnodami duobėse ar tarp dugno kliuvinių, tik maitindamiesi nakties metu jie pakyla į vandens paviršių.

Šamai gali užaugti iki kelių metrų ilgio ir 300 kg svorio. Tokių milžinų pasitaiko Dunojuje ir kitose didelėse Europos upėse. Lietuvoje šamai gali užaugti iki 100 kg, tačiau dažniausiai pagaunami keliolikos ar keliasdešimties kilogramų svorio.

Žvejai mėgėjai šamą sužvejoja retai, dažniau Nemune ties Druskininkais. Gaudomi dugninėmis, palaidinėmis, masalui naudojant varles, žuvis, kartais net paukščių žarnas. Pastaraisiais metais šamų labai sumažėjo, juos reikia pradėti veisti dirbtinai.

Šamas yra Berno konvencijos saugoma rūšis. Žvejams mėgėjams per dieną leidžiama sugauti vieną ne mažesnį kaip 75 cm ilgio šamą.

Geriausiai kimba liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais.

Nerštas. Šamai išneršia apie 500 000 ikrų vandens telkinių pakraščiuose, kai vanduo sušyla iki +18°C ir daugiau, dažniausiai birželio-liepos mėn. Tuo metu jie išplaukia į seklesnes vietas, neršia naktį, labai triukšmingai. Patinai saugo ikrus kol iš jų išsirita mailius. Paprastai tai trunka nuo 3-jų iki 10-ies dienų.

Šamai minta: žuvimis, moliuskais, varlėmis, vandens žiurkėmis, vandens paukščių jaunikliais.

Gružlys Gobio gobio

Gružlys nedidelė Lietuvos upių žuvis, pasitaiko ir ežeruose. Kūnas apvalus kiek storesnis ties galva, ilga uodegine dalimi. Nugara tamsiais rusva arba pilkšvai žalsva su violetiniu atspalviu. Šonai šviesesni su rusvomis ar žalsvai melsvomis dėmelėmis išsidėsčiusiomis išilgai kūno. Pilvas gelsvai baltas arba pilkšvas. Žuvies spalva priklauso ir nuo vandens telkinio bei jo dugno. Akys didelės, žvynai ploni, pelekai šviesiai rusvi permatomi su tamsesnėmis dėmelėmis uodegoje. Apatinės lūpos šonuose yra po nedidelį ūselį.

Gružliai užauga iki 20-22cm. ilgio ir 180-200g. svorio. Dažniausiai sugaunamos 12-15cm ir iki 80g. žuvys. Gyvena būriais, laikosi prie dugno mėgsta švarų vandenį. Mėgstamas plėšrūnų grobis.

Nerštas. Gružliai lytiškai subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Neršia gegužės, birželio mėnesiais ant smėlėto dugno.

Strepetys (Leuciscus leuciscus)

Strepetys. Kūnas apvalus verpstės formos. Nugaratamsiai pilka, šonai pilkšvai melsvi su blankiu gelsvumu, pilvas sidabrinės spalvos. Nugarinis ir uodeginis pelekai pilki, o kiti gelsvi arba oranžiniai. Žvynai vidutinio dydžio. Žiotys pusiau apatinės, nedidelės.

Užauga strepetys iki 30cm. ilgio ir 400g. svorio. Dažniausiai sugaunami 250-300g. strepečiai. Strepetys atsargi žuvis, laikosi nedideliais būreliais, mėgsta sraunų ir švarų vandenį.

Nerštas. Lytiškai subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Neršia vandeniui sušilus iki 6-8C balandžio mėnesį ant kieto žvirgždėto dugno.

Minta dumbliais, bestuburiais, vabzdžiais ir jų lervomis.

Vėgėlė Lota lota (Linnaeus, 1758)

Kūnas minkštas, pailgas, pleišto formos, uodeginė dalis iš šonų suplota. Žvyneliai labai smulkūs, įsitvirtinę giliai odoje. Oda labai gleivėta. Galva plokščia, didelė, žiotyse yra smulkių dantukų. Nugara tamsiai žalia, ruda, šonai tamsiai žalios, rudos ar gelsvos marmurinės spalvos, margi, pilvas pilkšvas. Jaunos vėgėlės tamsios, beveik juodos. Pažandėje yra vienas ilgas, šalia šnervių – du trumpi ūseliai.

Vėgėlės – vienintelės gėlavandenės menkės. Kaip ir jūrinės menkės, tai šiaurinių vandenų žuvys. Jos paplitusios beveik visoje Eurazijoje šiauriau Balkanų ir Pirėnų pusiasalių, Didžiojoje Britanijoje – tik rytinėje dalyje, Italijoje – tik Po upės baseine, jų nėra Kryme, Šiaurės Kaukaze. Lietuvoje vėgėlės gyvena tiek ežeruose, tiek upėse, bet visur negausios. Daugiau jų susirenka Nemuno žemupyje, prasidėjus migracijai prieš nerštą. Anksčiau buvo labai gausios visuose šaltavandeniuose upeliuose, giliuose ežeruose.

Vėgėlės gali užaugti iki 60-80 cm ilgio ir net iki 10-12 kg svorio, bet dažniausiai sugaunamos 0,2-2 kg. Literatūroje rašoma, kad pasitaiko vėgėlių, sveriančių daugiau nei 20 kg, tačiau Lietuvoje jos žymiai smulkesnės, svoris neviršija 5-6 kg. Jaunos vėgėlės yra bentofagai, minta zoobentosu, kitų žuvų ikrais, mailiumi, suaugusios plėšrūnės ėda ir negyvą maistą. Nepaprastai rajos, yra pasitaikę atvejų, kai ant kabliuko užkibusi vėgėlė būdavo prarijusi dar tris kitus masalo gabalėlius su kabliukais. Vasarą ežeruose pasitraukia arba į giliausias vietas, arba į upes. Pastaraisiais metais vėgėlių labai sumažėjo. Manoma, kad tam įtakos turėjo didelis jų apsikrėtimas parazitais, kuriuos platina paukščiai, ypač pastaraisiais dašimtmečiais pagausėję kirai. Baltuosiuose Lakajuose visų vėgėlių kepenys pažeistos kaspinuočio Triaenophorus lervomis, daugelyje Trakų ežerų vėgėlės aklos dėl parazitinės akių kataraktos.

Vėgėles verta veisti dirbtiniu būdu, nes ežeruose jos minta menkavertėmis, dažnai negyvomis žuvimis. Vėgėlių kepenyse, taip pat kaip ir menkių, kaupiasi riebalai, todėl jos yra vertinamos kaip delikatesinis produktas.

Žvejams mėgėjams leidžiama gaudyti ne mažesnio kaip 49 cm ilgio žuvis. Draudimas žvejoti nuo gruodžio 15d. iki sausio 15d.

Geriausiai kimba spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais.

Vėgėlė paplitusi daugelyje Lietuvos upių, Kuršių mariose, bei ežeruose. Vėgėlės vadinamos slapukėmis, kadangi dienomis tūno slėptuvėse ir maitinais išskirtinai tik tamsiuoju paros metu. Vengia dumblėtu vietų. Geriausiai kimba esant darganotam, vėjuotam orui.

Nerštas. Vėgėlės – vėlai rudenį (gruodžio-sausio mėn.) ar net žiemą neršiančios žuvys, jų nerštas prasideda, kai vanduo atšąla iki +1-1,5°C, kartais neršia po ledu. Neršia ant žvirgždėtu grunto rausia lizdus. Patinai neršto metu tampa agresyvūs ir gina nerštavietes, puola pro šalį plaukiančias žuvis. Tuo dažnai naudojasi brakonieriai, gaudydami žuvis neleistinai žūklės būdais. Didžiuosiuose mūsų ežeruose gali neršti net vasario mėn.

Vėgėlė minta: Nedidelėmis žuvelėmis, varlėmis, sliekais.

Pūgžlys Acerina cernua

Gelsvai ar pilkai žalsvi. Pilvas balkšvas. Žvynai maži, ilgis – 35 – 40mm. Galva didelė. Akys didelės, violetiškai melsvos. Žiaunadangčiai dygliuoti, aštrūs. Nugarinis pelekas ir uodeginis pelekas dėmėti juodais taškeliais.

Užauga iki 20 cm, svoris – iki 150 g. Dažniausiai pagaunami 1-12 cm, svoris – 30- 50 g.

Paplitę Eurazijos gėluose vandenyse – ežeruose ir lėtos tėkmės upėse. Gyvena tuntais. Auga lėtai.

Nerštas. Subręsta 2 m., kai ilgis – 7 – 8 cm. Neršia porcijomis gegužės-birželio mėn. ant smėlėto ar akmenuoto grunto, kai vandens t^ 12 °C. Vislumas – iki 100 tūkst, ikrelių. Jie dugniniai, apvalūs, gelsvi ar oranžiniai, su riebaliniu lašeliu, lipnūs, 0,9-1,1 mm. Embrionai vystosi 5-6 paras, 80-90 laipsniadienių. Išsiritusios lervos ilgis – 3,5-4,5 mm, liemeninė ir uodeginė dalys beveik vienodo ilgumo, galva didelė, apvali, akys mažos, trynio maišelis kiaušinio formos, su pigmentuotu riebaliniu lašeliu viduje. Plaukiojamoji plėvė siaura, lygiais kraštais. Kai ilgis – 13 – 15 mm, virsta mailiumi.

Minta dugniniais bestuburiais, žuvų ikreliais ir jaunikliais. Pūgžliais minta unguriai, rečiau – kitos plėšrios žuvys. Manoma, kad Kuršių marių unguriai kaip tik dėl mitybos pūgžliais įgyja tokį pikantišką, tik marių unguriams būdingą skonį. Verslinės ir mėgėjiškos žūklės objektas.

Iš jų verdama skani žuvienė. Versliniai laimikiai pastaruoju dešimtmečiu sudaro apie 870 (48-2186) cnt per metus.

Minimalus leidžiamas sugauti žuvies dydis: Neribojama

Menkė Gadus morhua callaria

Kūnas verpsto formos, žalsvai pilkas ar žalsvai rudas, išmargintas rudomis dėmėmis. Galva didelė, žiotys gilios, galinės, su ilgu ūsu ant apatinio žiomens. Akys didelės. Žvynai maži. Šoninė linija šviesi, kūno priekyje išlinkusi į viršų, tęsiasi nuo galvos iki C. Nugarinis pelekas išmarginti skersiniais ruoželiais.

Užauga iki lm ilgio ir iki 11 kg svorio, gyvena iki 10 m. Dažniausiai ilgis – 30-50 cm.

Nerštas. Vakarinėje Baltijos dalyje neršia žiemą ar anksti pavasarį, rytinėje – pavasarį ir vasarą, kai vandens temperatūra yra 2-5 °C, 70-100 m gelmėje. Vislumas – 0,5 – 1,0 mln. ikrelių. Jie apvalūs, pelaginiai, skaidrūs, su oranžinio atspalvio plazma, maža periviteline ertme, be riebalinio lašelio, 1,4-1,9 mm. Embrionai vystosi 20-30 parų, 100-150 laipsniadienių. Išsiritusios lervos ilgis ~ 3,3 -5,7mm. Jos pigmentuotos, su dideliu kiaušinio formos trynio maišeliu. Ant uodeginės dalies 2 skersinės pigmentinių ląstelių juostos. Analinė anga yra už trynio maišelio, atsiveria plaukiojamosios plėvės šone. Galva ir žiotys didelės. Labai pigmentuotos didelės akys. Plaukiojamoji plėvė plati, ypač galvinėje dalyje. Trynio maišelis rezorbuojasi, kai ilgis – 4,5 – 5,5 mm. Kai ilgis – 7,0 – 7,5 mm, formuojasi kilpos žarnyne, kai ilgis – 10 – 11 mm, vystosi spinduliai neporiniuose pelekuose, išnyksta skersinės juodos juostos, pigmentuojasi kūnas, sunyksta plaukiojamoji plėvė. Kai ilgis – 19 – 25 mm, lervų visuose pelekuose yra spinduliai ir jos virsta mailiumi.

Minta vėžiagyviais, kirmėlėmis, paaugę – žuvimis. Gyvena tuntais priedugnyje, toli nemigruoja. Dažnos verslinės žuvys. Lietuvos žvejų versliniai laimikiai sudaro po 2178-7665 cnt per metus.

Minimalus leidžiamas sugauti žuvies dydis: Neribojamas

Strimėlė Clupea harengus membras

Atlantinės silkės (Clupea harengus) porūšis, prisitaikęs gyventi apysūrėje Baltijos jūroje. Kūnas plokščias. Nugara tamsi, šonai sidabriški. Žvynai nedideli, ploni, lengvai iškrintantys. Mažesnė negu atlantinė silkė,

Užauga iki 20 cm, labai retai – 37,5 cm, svoris iki 200g; dažniausiai ilgis – 14 – 16 cm, svoris – 20 – 25 g. Nugarinis pelekas – 16 – 18mm, pauodeginis pelekas – 15 – 19mm. Gyvena 6-7 metus. Laikosi tuntais paviršiniuose vandens sluoksniuose. Subręsta 2-3 m., kai ilgis – 13-14 cm.

Nerštas. Neršia ir Lietuvos pakrantėse ant dumblių, smėlio ar kitokio kieto substrato, 2-20 m gylyje, pavasarį arba rudenį, kai vandens temperatūra yra 10 °C. Yra pavasarinio ir rudeninio neršto grupės. Vislumas – 3 – 65 tūkst, ikrelių. Jie be riebalinio lašelio, 1.1 – 1,6 mm, bespalviai, skaidrūs, lipnūs, dugniniai. Embrionai vystosi kelias paras, apie 80-100 laipsniadienių. Išsirita gerai išsivysčiusios lervos; jų galva jau būna atsiskyrusi nuo nedidelio beveik rezorbuoto trynio maišelio, bet dar su apatinėmis žiotimis. Akys pigmentuotos. Turi Krūtininiai pelekai užuomazgas. Plaukiojamoji plėvė siaura, jos pakraščiai įlinkę ties Uodeginis pelekas užuomazga. Kūnas lieknas, skaidrus, ilgis – 5-6 mm. Lervos gyvena pelagiškai, nors ir neturi trynio maišelyje riebalinio lašelio. Kai ilgis – 8 mm, rezorbuojasi trynio maišelis, žiotys galinės, išsivystę Krūtininiai pelekai, o kai ilgis – 20 – 21 mm, lervų neporiniuose ir poriniuose pelekuose jau yra spinduliai, vystosi Pilvo pelekai, virsta mailiumi. Minta zooplanktonu. Auga lėtai. Labai dažnos – sudaro apie 30 – 40% visų Baltijoje sugaunamų žuvų. Pastaruoju dešimtmečiu Lietuvos žvejai sužvejoja maždaug po 3000 – 7700 cnt per metus. Svarbiausios verslinės žuvys Baltijoje į rytus nuo Danijos sąsiaurio.

Minimalus leidžiamas sugauti žuvies dydis: Neribojama

Rusiškasis eršketas Acipenser gueldenstaedtii

Užauga iki 2,5 m ilgio ir iki 115 kg svorio. Paplitęs Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų baseinuose, neršti plaukia į visas didžiąsias upes, įtekančias į minėtas jūras – Donas, Kubanė, Dunojus, Dniepras (retai), Dniestras. Dunojumi reguliariai pakyla iki Bratislavos, retai iki Vienos. Anksčiau buvo sutinkama ir Tisoje bei jos intakuose Kriso ir Murešo upėse. Kartais pakyla ir Dunojaus žemupio intakais Oltu, Jiu, Prutu ir Siretu.

Lėtai bręsta ir dauginasi, todėl populiacija greitai mažėja esant per didelei žvejybai. Pastaruoju metu populiacija tiek Juodojoje, tiek Kaspijos jūrose smarkiai sumažėjusi dėl nepakankamai kontroliuojamos žvejybos ir natūralių buveinių sunaikinimo. Nedidelis kiekis dirbtinai veisiamas Vakarų Europoje ir Rusijoje.

Tai svarbiausia verslinė eršketų rūšis. Labai vertinami šių žuvų ikrai.

Parengė: Rolandas Baratinskas

  • Facebook
  • Google Bookmarks
  • Live
  • MySpace
  • Digg
  • Mixx
  • LinkedIn
  • Twitter

Susiję straipsniai

7 comments to Viskas apie Lietuvoje gyvenančias žuvis [1 DALIS]

  • Oh my goodness! an incredible article dude. Thanks However I am experiencing issue with ur rss . Don’t know why Unable to subscribe to it. Is there anybody getting equivalent rss drawback? Anybody who is aware of kindly respond. Thnkx

  • When Tommy grilled him about the subjects he discusses on his
    show, he revealed that he believes a lot of the people who come on
    are full of shit. User security is a new science combining computer science and psychology.
    It’s really man’s misunderstanding of nature that leads him to believe there is anything
    bizarre about it.

  • And then I thought to myself “does, the owner of the lot, know what he is missing because of letting this piece
    of land stand useless in a very busy street. There were fewer than 1,600 units of the ’36
    Knucklehead produced, so if you find one be prepared to pay: they
    are estimated to be worth upwards of $100,000. I am quite relaxed by playing this and the crashing sound awakes me up, I love this.

  • Generally, taxable munis are still exempt from state and local taxes, so investors in states with high income taxes
    may find that they get a better after-tax return than with
    other fixed income investments that are fully taxable at all levels, such as corporate
    bonds or certificates of deposit. ‘But we don’t think just telling these stories is enough.
    Investors who buy the older issues are likely to do so only
    if they get it at a discount.

  • A few of those points you will have to cut the chains first then be able to press R1.
    Alien Crush is a pinball game that features realistic pinball action and superb ‘biomechanical’ graphics.
    Oregon’s coast has one of the most amazing bounty of wild dungeness crab.

  • Liux. Daug geros ir naudingos info.

  • kuo minta zuvu jaunikliai mailiai (mailius) man labai reikia nes mano pazystamas klause o as nezinojau nors mane visi vadina zuvu ekspertu :)labi noreciau padeti savo draugui ar jus galite man padeti?

    Antanas (43m. Šakiai)

Leave a Reply

 

 

 

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>