Šių metų sausio mėnesio 23 -24 dienomis, netoli Šiaulių esančiame Rėkyvos ežere įvyko antrasis LSŽKL poledinės žūklės čempionato turas.
Jau žinote, kad pirmajame ture mūsų klubo „Ant bangos” komanda iš karto papuolė tarp lyderių, įnešdami nemažai sumaišties nusistovėjusioje senųjų lygos klubų hierarchijoje. Tačiau Rėkyvos ežerą, išsireiškus sportiniais terminais, galima pavadinti šiauliečių „namų aikšte”, juolab kad pernai čia taip pat vyko vienas iš LSŽKL čempionato turų. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindiniai mūsų komandos varžovai minėtą vandens telkinį yra puikiai išstudijavę, nusimatė arši kova.
Nepaisant to, nemažai optimizmo ir vilties kėlė mūsų komandos vyrų nusiteikimas kovai ir rimtai ruošiami „namų darbai”. Taip pat džiugino ir mus pasiekiančios žinios apie komandos vyrukų rezultatus treniruočių „poligonuose”. Žinoma, vienas dalykas yra skaityti, kitas – pamatyti visą tai savo akimis. Dalis komandos narių jau penktadienio rytą „aklimatizavosi” Šiauliuose, likusieji prisijungė vakare. Beje, puikią vietą komandos apsistojimui Šiauliuose pasiūlė Chuck‘o atstovas klube – Tomas. Tvarkinga, nebrangu, šilta -žodžiu, visos sąlygos komandai gerai pasiruošti ir pasiilsėti.
Šiame ture savotiškai debiutavo ir klubo „Ant bangos” palaikymo komanda, vadinamieji „avatarai” – Saulius, Martynas, šio straipsnio autorius, na ir vyriausiasis strategas, o tiksliau komandos siela – Linas. Beje, iš karto pajutome, kad šis žmogus turi autoritetą. Lygoje netgi atsirado „gerų” žmonių, kurie, greičiausiai saugodami Lino sveikatą (na, gal ledas pasirodė netvirtas, gal oras per šaltas – kas ten žino), pasirūpino kad Linas varžybų eigą sektų patogiai įsitaisęs šiltose viešbučio patalpose, vadinamuoju „on line” režimu.
Penktadienio vakaras skiriamas pasiruošimui. Na, šį dalyką verta pamatyti – virtuvė „okupuojama” ir „prikvėpinama” stebuklingais kvapais, atrenkamos vadinamosios „smūginės” avižėlės rytdienai. Aidas čia pat įrengia litavimo cechą, Linas braižo „moivų” (tokia žuvis – aut. pastaba) būrių sinusoides ir dėsto varžybų strategiją, taktiką bei logiką vienu metu.
Šeštadienio rytą, trise (Darius, Sergejus ir aš važiuojame į burtų traukimą, kuris numatytas 10-ą valandą. Deja, čia pat pasirodo ir pirmieji organizaciniai nesklandumai – burtai traukiami gerokai vėliau, tenka geras keturiasdešimt minučių priiminėti solidžias dozes kavos ir laukti, kol susirinks komandų atstovai ir varžybų organizatoriai. Aišku, tai gali atrodyti kaip smulkmena, bet iš esmės startas beveik valanda vėlavo ir turo pabaigoje, saulelei pakrypus žemyn, jau buvo šaltoka. Būtų smagu, jei ateityje panašių situacijų pavyktų išvengti. Ne, bet burtai ištraukti, sutariama dėl starto laiko ir visi pajuda varžybų vieton.
Trumpas varžybų atidarymas, grojamas Lietuvos himnas (šaunu – aut. pastaba), traukiami sektorių burtai ir dalyviai kulniuoja link savųjų sektorių. Kairiajame sektoriuje (kaip paaiškėjo – dosniausiame pirmąją varžybų dieną) kimba į darbą Artūras, sekančiame gaudo Sergejus ir Darius (Darius startuoja individualiai – aut. pastaba), toliau – Aido valdos, na ir paskutiniame sektoriuje (kaip paaiškėjo vėliau – skurdžiausiame laimikių atžvilgiu) įsikūrė Saulius. Žinoma, apie varžybas geriau galėtų papasakoti patys dalyviai. Aš pats asmeniškai stebėjau Aido ir Sauliaus sektorius. Nors ir pats turiu varžybinės patirties (esu 2007 m. klubo „Ant bangos” rengto poledinės žūklės čempionato III-ojo etapo Beržos ežere nugalėtojas – aut. pastaba), tačiau negalėjau nesistebėti išvydęs unikalaus Aido darbo ant ledo. „Automato” technika paliko neišdildomą įspūdį. Šiek tiek sunkiau pradžioje sekėsi Sauliui, tačiau patirtis vis tik daro savo – antrojoje turo pusėje reikalai akivaizdžiai pradėjo taisytis.
Ir štai – skelbiamas finišas, įvyksta žuvies svėrimas, ir jau matome kad mūsų komanda pirmauja. Saldus šis jausmas, oi saldus… Septyni komandiniai baudos taškai – puikus rezultatas. Nors atsipalaiduoti nevalia, nes komandų rikiuotė gana glaudi ir skirtumas tarp jų nėra itin didelis. Po pirmojo turo net keturios iš komandų turi realius šansus galutinei pergalei pasiekti.
Grįžus į „bazę” – vyrauja pakili nuotaika, vėl braižomos sinusoidės, atsižvelgiant jau į šiandienos varžybų metu gautą informaciją. Vakariniame komandų atstovų susirinkime sulaukiame oficialių pirmojo turo rezultatų (šaunu ir operatyvu – aut. pastaba). Susirinkime dar trumpai pakalba apie rytdieną bei aptariami dar keli einamieji lygos reikalai – nustatoma sekančio LSŽKL čempionato turo data ir aptariamas galimas Lietuvos atstovų (manyčiau, kad tai tikslesnis pavadinimas nei rinktinė, nes pasiūlyta į čempionatą siųsti ne stipriausius žvejus, o labiausiai pasiturinčius – t.y. sugebėsiančius susimokėti kelionės išlaidas) dalyvavimas pasaulio poledinės žūklės čempionate, pirmą kartą vyksiančiame JAV. Mano nuomone, šis klausimas vertas platesnio aptarimo, tačiau šį kartą susilaikysiu ir per daug nesigilinsiu, tuo labiau kad klubui „Ant bangos” balso teisė lygoje kažkodėl nebuvo suteikta.
Rytojaus rytas išaušta nemažiau šaltas. Sektoriai antrąją dieną nukeliami gilyn, kas turėjo įtakos ir vienodesniems rezultatams visuose sektoriuose antrąją dieną. Ištraukus sektorių burtus paaiškėjo, kad Saulius su Dariumi papuolė į kairiausiąjį sektorių, toliau (einant dešinėn) sektoriuose išsirikiuoja Artūras, Sergejus ir Aidas. Startas tradiciškai kiek vėluoja, tačiau šis faktas didesnės įtakos jau neturi.
Labai greitai pajutome, kad šiandien kova bus dar aršesnė (dar neprasidėjus varžyboms). „Džiugu” kad lyga labai rūpestingai globoja naujokus ir rodo jiems didžiulį dėmesį, skirdama praktiškai kiekvienam mūsų komandos nariui po „asmeninį” teisėją. Buvome „maloniai” nustebinti teisėjų dėmesiu ir rūpestingumu mūsų atžvilgiu.
Savo geranoriškumą teisėjai aiškino tuo, kad neva „sklinda įvairios kalbos” (matyt turėjo omenyje, kad nebūtų apkaltinti nemandagumu naujų narių atžvilgiu). Siekdami užkirsti kelią panašaus pobūdžio kalboms, teisėjai „džentelmeniškai” palieka Aidą be uodo trūklio lervų pašaro, suteikdami jam „išskirtines” sąlygas kitų dalyvių atžvilgiu. Ach jau tas neišpasakytas lietuvių svetingumas… J Savaime suprantama, pretekstas šiam „rūpestingam” teisėjų sprendimui irgi buvo „džentelmeniškai” nutylėtas. Žinoma, kam gi vargintis ieškant kažkokių atitinkamų punktų varžybų taisyklėse, gilintis į tą varginančią dokumentaciją? O ir iš vis, kam tos taisyklės? Juk šeimininkai viską daro tik gerų paskatų vedami ir „iš pagarbos” lygos naujokams.
Tačiau tiek to, palikime sarkazmą ramybėje, juolab kad Aido rezultatai parodė, jog žuvį gaudo ne pašaras, o žvejys. Pasižvalgęs po kitus sektorius matau, kad ir kiti mūsiškiai nestokoja teisėjų „dėmesio” ir „rūpestingumo”. Turiu pripažinti, buvau vos ne iki ašarų sujaudintas tokio didžiulio dėmesio mums, naujokams. Iš šalies žiūrint atrodė, kad kiekvienas mūsų komandos narys turi po geraširdį angelą sargą.
Kad mums, palaikymo komandai, nebūtų nuobodu, arbitrai rasdavo galimybių skirti savo brangaus laiko ir mums. Tad mes irgi nelikome be dėmesio ir jautėmės taip pat nuoširdžiai „globojami”. Suprantama, juk neduok dieve irgi „pasklis kalbos”, kad teisėjai buvo nerūpestingi ir paliko naujokus be dėmesio. Kad teisėjai šiuo atveju jaustųsi ramiau, man teko laikas nuo laiko vis parodyti jiems tas trūklio lervas. Aišku, jie tik norėjo įsitikinti kad jos laikomos tinkamai, saugiai ir šiltai, ir neduok dieve atsidurs šaltoje eketėje. Ačiū dievui, kad teisėjų „nuraminimui” neteko šių lervų perskaičiuoti po vieną – dar būtų kokios pritrūkę…
Na o sektoriuose, kaip man atrodė, veiksmas vyko normaliai. Iš esmės taip ir buvo, nors bičiuliškai šnekučiuodamasis su arbitrais ne viską spėjau pastebėti, ir kaip parodė varžybų rezultatai, nusiteikiau perdėm optimistiškai. Iš šalies stebėdamas susidariau nuomonę, kad pradžioje kiek sunkiau sekėsi Artūrui ir Sergejui, tačiau vėliau reikalai pas juos kaip ir pasitaisė. Turo pabaigoje prognozavau Aidui pirmąją vietą, o Sergejui – vietą trejetuke. Bet, kaip pasirodė, gavau sprigtą nosin, nes paaiškėjo kad neblogai gaudė beveik visi dalyviai, ir, kas keisčiausia – pagavo…
Antrajame ture komandos rezultatas – 12,5 baudos taškų. Tikrai geras, tačiau ne „žvėriškas”. O tikrai „žvėrišką”, beveik maksimalų rezultatą antrąją dieną pasiekė Šiaulių „Fortūnos” klubas – 5 baudos taškai.
Galutinėje komandų rikiuotėje nuo pirmosios vietos mūsų komandą atskyrė pusė taško. Ach, ta pusė taško… Čia tas pats, kas maratone atsilikti nuo laimėtojo per pusę pėdos. Arba krepšinyje paskutiniąją varžybų sekundę „praleisti” tritaškį nuo aikštės vidurio. Arba nurenginėti nuostabią moterį… ir atsibudus suprasti kad… Oi, jau įsijaučiau…
Taigi, galbūt ir kiek padrikai, tačiau išdėsčiau visus savo įspūdžius iš šių varžybų.
P.S. O sriuba buvo tikrai skani… Pagarba organizatoriams.
Autorius – Naglis Miknevičius „Mimikis”
Loading ...
