Mūsų regione, populiariausia žiemą – karšių žūklė. Išeiginėmis dienomis žvejai masiškai okupuoja pačius , jų manymu, žuvingiausius tvenkinius ir didelius ežerus. Štai ir šiemet, kai tik ledas sutvirtėjo ir pasiekė 20 cm, ir temperatūra nuo tolimo minuso priartėjo prie nulio, atsirado nenumaldomas noras šeštadienį arba sekmadienį paskirti mielia žūklei.
Mano pirmas pasirodymas ant ledo šiais metais įvyko per Charkovo rajono poledinės žūklės avižėle čempionatą, taip sakant – iš baliaus ant ledo. Kelios dienos pasiruošimo – reikejo nusipirkti plonesnio valo, „teisingų” avižėlių, sargelius iš lavsano pagamino Sergej Snisarenko – mano pastovus partneris komandoje, ir paprastose išvykose į žūklę. Jis taip pat man padėjo pertvarkyti vieną meškerėlę žūklei pačiu ploniausiu valu. Varžyboms to, kaip vėliau paaiškėjo nereikėjo, o štai karšiams – pats tas, tačiau apie tai kiek vėliau. Kelių meškerėlių pertvarkymas ploniausiais valais, kiekvieno sargelio sureguliavimas pagal tam tikrą avižėlę – visa tai užėmė kelias valandas vakare prieš startą.
Po čempionato aš pamaniau – o kodėl šių įrankių, su plonais valais ir mažutėmis avižėlėmis, nepanaudojus karšių žūklėje? Praeitais metais keletas išvykų buvo praktiškai tuščios; pasakyti kad nebuvo žuvies – paprasčiausia, tačiau ji buvo, juk šalimais gaudė ir Sergejus, ir kiti. Kas buvo ne taip su mano įrankiais, gal 0,10 mm storio valas per storas ar per didelė avižėlė?
Kita žūklė ant paskutiniojo ledo Murmansko vandens saugykloje manęs vos neišvarė iš proto: kibo kaip pasakoje, tikslus atkėlimas, pakirtimas – tuščia, ir taip apie šimtą kartų, per visą dieną šiaip ne taip iškankinau tris plakiukus, ne didesnius nei 150 gr kiekvienas, na dar 300 gramų karosas vos nenutempė meškerėlės po ledu, o kibo tai praktiškai visą dieną!
Dėl to aš ir nusprendžiau pirmą šių metų išvyką karšių gaudymui naudoti sportinius įrankius: valas 0,069 mm „Colmic Xilo” (Italija) – tai pats mažiausias diametras kuris yra šios firmos kataloge, ir 0,055 mm „Momoi‘s” (berods Japoniškas, tačiau truputi neduoda ramybės tas, kad ieškant internete pasirodė jog ši kompanija gamina daug storesnius valus ir tik jūrinei žūklei).
Praėjo savaitė po varžybų, atėjo šeštadienis ir mes jau ant ledo. Nuo kranto apie 150 metrų, tikrinu gylį – lygus „stalas” ties 7 metrais. Nuleidžiu šėryklą vien tik su trūkliais. Po daugelio išvykų į žieminę karšių žūklę padariau sau išvadą – augalinės kilmės pašarai ne visada tinka žuvims, ir galima paprasčiausiai likti be laimikio. Čia asmeniškai mano nuomonė, pas kitus galbūt yra kitoks požiūris į žieminį karšių jaukinimą, nepulsiu ginčytis…
Išvynioju meškerytę su pačia mažiausia avižėle ir leidžiu į pirmą eketę. Tarp kitko, ją kaip priedu prie trūklių pajaukinau ir rudeninių musės lervų likučiais. Avižėlė ilgai leidžiasi ir pagaliau pasiekia dugną. Pakeliu ją 5 centimetrus ir iš karto pamatau kibimą, o po kelių sekundžių jau ir pirma žuvis ant ledo – apie 70 gramų ešeriukas.
Dedu du trūklius, vėl ilgas leidimas, avižėlė prie dugno, pakeliu 5 cm, ir vėl kibimas. Vėl toks pats ešeriokas. Na ne, to jau per daug – po 5 minutes leisti avižėlę! Susuku šią meškerytę ir išsiimu seną patikrintą „varijantą” – valas 0,1 mm su didele aviža, dedu 3-4 trūklius, 20 sekundžių ir aviža dugne. Minutė, antra, trečia – tylu. Palieku meškerėlę virš eketės ir išsivynioju kitą sportinę meškerytę – avižėlė 2,5 mm kristalo formos, apačioje volframo pagrindas ir iš viršaus stikliukas. Dedu du trūklius ir į eketę. Ši avižėlė leidžiasi greičiau nei pirmoji, nors ir ne taip greitai kaip senoji karšinė įranga, tačiau dvi minutės tai ne penkios.
Kai tik avižėlė pasiekė dugną, prisuku stabdį ir matau, kaip sargelis pradeda riestis į viršų. Pakertu, ir kitam gale pakimba kaškas solidesnio, lyginant su prieš tai ištrauktais ešeriukais. Žuvis daro keleta smūgių žemyn ir del to tenka atleisti keleta metrų plonučio valo, kad tik valas nenutruktų. Labai greitai žuvis pasiduoda ir leidžiasi pritraukiama prie eketės, o po to ir ant ledo. Tai 300 gr karšiukas. Aišku, traukimas ir tokio mažo karšiuko su 0,069 mm valiuku padeda pakelti adrenalino kiekį kraujyje. Vėl leidžiu, ir vėl tik pasiekus avižėle dugną įvyksta kibimas. Dar vienas karšiukas prisideda prie pirmojo kompanijos. Tuo metu pamatau pakilusį sargelį senosios savo karšinės meškerytės su didesne aviža. Pribėgu – kertu, nėra. Avižėlė pasiekia dugną, darau keleta pakėlimų, sargelis atgyja, kertu – ir vėl pro šalį. Ištraukiu – nėra trūklių. Vėl dedu trūklius ir leidžiu į eketę. Minutę pastoviu – nekimba. Gryžtu prie savo „ kristaliuko” – du trūklius ant kabliuko, avižėlė ant dugno, vos pakėliau, nuleidau – ir kibimas. Pakertu, beveik pritraukiau prie eketės, karšiukas tik blykstelėjo šonu ir atsikabino. Kito kibimo metu viskas įvyksta taip pat, keista – gal kabliukas per mažas, o gal per silpnai pakertu bijodamas nutraukti ploną valą?
Vėl prabunda meškerėlė su didesne avižėle, kertu ir vėl tuščia. Suvynioju ją – nukreipa dėmesį, na ir stovi ilgokai be kibimų. Pereinu prie kitos eketės. Vėl kaip pagal programą, tik avižėlė pasiekia dugną, sargelis išsitiesia, ir prasideda „virvės traukimas” su dar vienu karšiuku, tai jis tai jį, tai jis tai jį. Su 0,10 ir 0,12 mm valais tokio dalyko nepamatysi, tai daugiau panašu į žuvies atsargų kaupimą, nei į teigiamų emocijų gavimą; pakirtai ir tempi greičiau į viršų, nepalikdamas žuviai nė menkiausio šanso pasprukti. O štai su plonu valu viskas vyksta kur kas kitaip: į viršų – žemyn, į viršų – žemyn ir taip po keleta kartų. Taip ir atrodo, kad po sekančio paspaudimo žuvis tikrai nutrauks valą, tačiau ne, neišėjo! Valas puikus, tempiasi neblogai, jau ir rankos priprato prie tokio ekstremalaus traukimo – pirštų galiukais pajauti pavojingą valo įsitempimą ir jei reikia atleidi, lai tempia – vargsta.
Tarp kitko, geras valas turi tokią savybę – netrūkti per mazgus, tačiau su sąlyga kad valas buvo užveržtas nebūdamas sausas. Dėl to visada rišdami mazgą: ar tai būtų dviejų valų galai, ar tai avižėlės, ar kabliuko rišimas – visada sudrėkinkite mazgą prieš jį užverždami.
Kibimas truputį nurimo, dėl to nusprendžiau papildomai pajaukinti. Ir vėl pašariniai trūkliai leidžiasi ant dugno, tam kad pakviesti atgalios jau nuplaukusias žuvis. Praeina 15 minučių ir sargelis praneša apie tai, jog karšiukai teigiamai įvertino papildomą šėrimą. Netgi tai, kad oras pasikeitė ir pradėjo lyti, niekaip neįtakoja kibimo – jis pakankamai pastovus. O štai kada pakilo vėjas, prasidėjo problemos su plonu valu. Jis pradėjo pintis į kilpas ir mazgus. Tos vietos kur valas buvo labai susisukęs teko traukyti ir raišioti laisvus galus, o mažų mazgelių nusprendžiau nejudinti.
Iki pačios žūklės pabaigos aš nei karto nesuabejojau pasirinkimu – kaip teisingai išsireiškė Sergejus: valas „Xilo” tai jėga! Nors viena nesėkmė visdelto įvyko, bet tai greičiau dėl mano paties kaltės. Kaip visuomet, sargelis sudrebėjo ir pradėjo kilti į viršų, pakirtimas, ir kitam gale pakibo kaškas visai nepanašaus į tuos karšiukus kuriuos gaudžiau ankščiau. Žuvis įpatingo pasipriešinimo nerodė, ir nors traukti ją buvo pakankamai sunku, aš nė karto neatleidau valo. Po minutės eketėje pasirodė kilograminio karšio galva. Aš pabandžiau sugriebti jį už žiaunų, tačiau jis išskleidęs pelekus įstrigo ir niekaip nenorėjo pasiduoti. Laikant įtemptą valą, aš pasilenkiau pasiimti kiek toliau esančio kablio, į ką karšis sureagavo akimirksniu – suktelėjo galvą, nutraukė avižą ir greitai pradingo eketėje. Klaida buvo tame, kad kablį reikia laikyti šalia, o ne per metrą nuo savęs. Kai aš jo pasilenkiau, valo kontrolė jau buvo prarasta, mąstymas sudirbo taip, kad pasiekti kablį tuo momentu buvo svarbiau nei laikyti tinkamai įtemptą valą. Taip pat prie visko, karšio galva buvo jau virš eketės, o tai reiškia kad pats karšis turėjo didesnį svorį, nei tas kurį jis turėtų būdamas vandenyje – Archimedo dėsnis aiškus visiems, o karšis dar įsirėmė pelekais o reiškia jis turėjo atspirties tašką smūgiui. Visų šių aplinkybių suma – laukto laimikio pabėgimas.
Prie mano galutinio 5 kilogramų laimikio, atitrūkęs kilograminis karšis – tai daugmaž 20 procentų visos masės. Sportiniam gaudymui, kur kiekvienas gramas yra svarbus, tokios žuvies praradimas yra beveik katstrofa! Paprastai išvykai į žūklę – gera tema apmastymams. Tai viso labo tik mažas pavyzdys to, kad kiekviena žūklė žvejui-sportininkui tai ir reakcijos treniruotė, varžybose sprendimus reikia priimti momentaliai – bet koks laiko praradimas gali kainuoti prizinę vietą, nes kiekvienas gramas svarbus.
Kada kiekvienas mėgėjas pradės daryti skrupuligiausias išvadas iš visko, kas įvyko žūklėje, kaip ir kodėl? – jo laimikis pradės augti geometrine progresija. Tada galima ir pagalvoti, o neišbandžius savęs sporte?
Kita mūsų išvyka įvyko po savaitės. Orai buvo geresni, nei pirmą žūklę – vėjas ne didesnis nei 3 m/sek ir temperatūra arti nulio. Vieta ta pati, senas eketes radome ne iš karto, per savaitę šaltukas ir sniegas užpustė mūsų praeitus pėdsakus, tačiau po valandos gaudymo mes staiga pamatome seną orientyrą, paliktą ant ledo.
Gręžiam naujas eketes šalia senų. Pašaras dugne. Pirmi kibimai ir pirmi ešeriukai atsidūrė ant ledo. Karšių kol kas nėra. 3-4 pakėlimai eketėje ir jei kibimo nėra perėjimas į kitą eketę. Kibimas šiandien visai silpnas, labai dažnai tenka keisti eketes. Po truputį tarp ešeriukų pasirodo ir kuojytės. Taip tęsiasi iki 12 valandos, po ko vienoje eketėje, iš trečio karto (du kartus nepakirtau, poto leisdavau ir iš karto sekdavo kitas kibimas) man pavyksta įkabinti kašką rimtesnio. Šitas „kaškas” priešinasi ir nesiduoda pritraukiamas prie eketės apie 3-4 minutes, tačiau galų gale aš ištempiau jį ant ledo su draugo atnešusio kablį pagalba. Geras 600 – 700 gr karšiukas. Pradžia yra!
Leidžiu į laimingą eketę šėryklėlę su trūkliais ir einu prie sekančios. Aplankau geras penkias eketes nurinkdamas kelis ešeriukus ir kuojytes. Gryžtu prie sėkmingos eketės ir čia pat kibimas. Pakertu. Įprastas virvės traukimas: metras į mane – metras atgal. Prašau Sergejaus atlaisvinti ritelės stabdį, todėl kad negaliu žuvies pakelti daugiau kaip per metrą nuo dugno – ji tučtuojau atkovoja valą, taip atsitinka apie 20 kartų. Po truputį pradedu ištraukti vis daugiau ir daugiau valo, valą kloju šalia eketės. Greitai mano priešininkas praranda jėgas, ir jis pakankamai lengvai leidžiasi pritraukiamas prie eketės ir duodasi užkabinamas kabliu. Karšiukas sveria kiek daugiau nei pirmasis, tačiau kokį pasipriešinimą jis parodė pirmame traukimo etape!
Ir vėlgi noriu pasakyti apie valą – netgi nežiūrint į vieną mažą kilpelę, ji su pagarba išlaikė visus žuvies smūgius. Draugas daro keleta nuotraukų o aš ir vėl leidžiu avižėlę į šią eketę. Tik ji nusileidžia ir tučtuojau seka stiprus kibimas, ant tiek griežtas, kad vos meškerytė nenunėrė į eketę. Spėju pakirsti ir kitam gale jaučiu stiprius tampymus į šonus, kaip tai paprastai daro traukiama kuoja. Taip ir atsitinka – šimtgraminė kuoja atgula šalia ką tik ištraukto karšio.
Po truputį pradeda temti, kibimas visai nurimsta, laikas ruoštis į kelionę.
Trečia išvyka. Šį kartą mes nusprendžiame pakeisti gaudymo vietą. Išsilaipiname ten pat, o gaudymo vieta yra priešingame krante, tai du su puse kilometro slidžiu ledu, gerai kad yra rogutės. Krauname ant jų visą žvejybinę įrangą ir į kelionę.
Atvykus į vietą, pirma tiriam vagos dugną – gręžiam skersai jos apie 15 ekečių, matuojam gylius, o jie skirias nuo 7,5 m iki 9,5 m. Mes trys, kiekvienas renkasi sau labiau patinkantį gylio perkritimą. Aš išsigręžiu 6 eketes 8-8,5 metrų gylyje ir 4 šalia vagos – ten lygus „stalas” 7 metruose gylio.
Vėl jaukinu visas eketes vien tik uodo trūklio lervomis, Sergejus ir Dima jaukina augaliniu prievilu sumaišytu su trūkliais. Pirmas ilgas 2 mm avižėlės skandinimas į 8 metrų gylį ir iš karto seka kibimas – šimtgraminė kuoja suspurda ant ledo. Dar dvi kuojos ir ešeriukas prisideda prie kompanijos. Kibimai eketėje nurimsta. Einu toliau – po dvi kuojytes iš eketės ir tyla.
Nusprendžiu nubėgti ten kur radau „stalą” 7 metruose. Ištraukiu tris ešerius, po to kibimas ištiesinantis sargelį – šimtgraminis plakiukas šoka ant ledo. Per 10 minučių laikotarpį ištraukiu dar dvi tokias pačias, ir daugiau niekas iš šių ekečių atsiliepti nenori. Gryžtu atgal ir su permaininga sėkme pradedu gaudyti kuojas ir ešerius senose eketėse. Tuo tarpu Dima ištraukia pirmą gero pusės kilogramo karšioką. Praeina dar pusvalandis ir sergejus atsidaro su tokia pačia žuvimi. Pas mane tik kuojos ir ešeriukai, karšių nėra nė kvapo. Greitai Sergejus įsijungia į aktyvų gaudymą ir ištraukia stambesnius karšiukus vos ne iš kiekvienos savo pašertos eketės, pats įdomumas tas, kad eketės kur sugaunami karšiukai yra siauroje vos ne 1,5 metro pločio juostoje išilgai vagos. Na o eketės kurios yra šone šios linijos gali pasigirti tik retkarčiais užkimbančiu nedideliu plakiuku.
Praėjus pro šias eketes pora kartų, Sergejus susikoncentruoja ties tomis eketėmis kurios padovanoja karšius, ir tokia taktika duoda savo vaisius – pas jį labai solidus laimikis. Mes gi su Dima iki dienos pabaigos taip ir liekame su kuojomis ir ešeriukais. Namie pasveriu savo laimikį – 3700 gr.
Šį kartą maitinimas tik trūkliais davė kuojas ir ešeriukus, nė vieno karšiuko. Kaip aš jau sakiau aukščiau – stambūs karšiukai buvo išsidėstę vagoje vienoje vietoje, matomai ten eina jų matinimosi ir judėjimo takas.
Na štai ir viskas – trys visai nepanašios viena į kitą karšių žūklės, daug įspūdžių ir informacijos apmastymui.
Iki susitikimo prie vandens!
Autorius: Вадим Саенко, „Рыболов Профи” Nr:2 2009г.
Iš rusų kalbos vertė: Martynas Mikelionis (Marciusxxxx)
Loading ...
