Dažnai girdžiu nuomones, kad velkiaujant labai paprasta sugauti žuvį ir tai neįdomus žūklės būdas, tačiau aš manau, kad žymiai paprasčiau yra “iškrapštyti” lydeką iš žolių ar “nurinkt” nuo šlaito. Tereikia atsistoti tam tinkamoje vietoje ir “apdirbinėti” žūklės vietą skirtingais masalais. Pats velkiavimas gal ir nėra labai sportiškas žūklės būdas, tačiau vieną kartą pabandžiau ir “užsikabliavau”.
Vėlų rudenį, kai orai yra šalti, vėjuoti, o vandens temperatūra maža – nėra didelio noro traukioti inkaro iš šalto vandens. Kur kas maloniau yra tiesiog ramiai pasiplaukioti po vandens telkinį pasileidus porą voblerių iš paskos.
Kiekvienos žūklės pradžioje stengiuos kuo greičiau aptikti žuvies susibūrimo vietas. Kur laikosi seliavos, stintos ir kitos smulkios žuvys ten turėtų būti ir lydekų. Aptikus smulkmę stengiuos masalus leisti būtent tokiame gylyje, kaip ir laikosi būriai. Pastebėjau, kad, kaip taisyklė, iki pietų žuvys laikosi giliau, o įdienojus kyla.
Tais atvejais, kai žuvys laikosi 12-15 m gylyje naudoju didelius (5-6 Nr.) guminukus su sunkiais 50-80 gr galvakabliais. Gumos yra labai didelės, todėl būtina jas „apginkluoti” papildomais 2-4 trišakiais. Netgi teko matyti parduotuvėse jau paruoštų – „apginkluotų” masalų.
Tokiais atvejais plaukimo greitis turėtų būti kuo mažesnis, t.y. 3-4 km/h. Tokiom dienom labai sunku sugauti lydekas, nes jo yra labai neaktyvios, o sugautos, kaip taisyklė, būną aplipusios smulkiom dėlėm. Tai įrodo, kad dantytosios „guli” ant dugno ir yra visiškai apatiškos.
Tais atvejais, kai žuvys sukyla į 7-11 m gylį naudoju didelius arba vidutinio dydžio giliai neriančius voblerius.
Norint masalus užnardinti į tokį gylį reikia atleisti apie ~50 m valo. Jeigu valo atleidžiame daugiau ar mažiau – tai masalas nepasiekia savo maksimalaus užnerimo gylio. Aišku dar daug kas priklauso nuo valo storio, t.y. kuo plonesnis valas, tuo giliau galima panardinti masalą ir atvirkščiai. Tokiais atvejais plaukiu 3-6 km/h greičiu.
Pastaruoju metu “perėjau” prie didesnio “kalibro” masalų, nes kiekvienos mano žūklės tikslas yra trofėjinė lydeka. Kibimų sulaukiu kur kas mažiau, bet man svarbiau kokybė nei kiekybė. Manau, kad stambios lydekos kur kas rėčiau (ypač rudenį) atakuoja mažą grobį, nes kiekvienai atakai išeikvoja daug vertingos energijos taip reikalingai artėjančiam nerštui.
Ypač veiksmingi man tokiais atvejais būna žemiau esančioje nuotraukoje parodyti”Spro” Pike Fighter ir “Rapala” Deep Tail Dancer vobleriai. Galbūt todėl, kad jais labiausiai tikiu :)
Kai seliavų būriai sukyla į 3-5 metrus prasideda „showtime”, t.y. tokiais atvejais yra didžiausia tikimybė sulaukti kibimo. Sunku pasakyti kodėl būtent, bet aš manau, kad lydekos pradeda maitintis ypač aktyviai ir seliavos sprunka nuo jų vandens paviršiaus link. Tokie „sukilimai” būna 1-2 kartus dienos bėgyje. Galima visą diena pravelkiauti tuščiai, o sukilimo metu sugauti 2-3 gražias lydekas.
Kaip matote labai svarbus yra plaukimo greitis, nes skirtingi masalai geriausiai dirba prie tam tikrų greičių. Yra begalė teorijų, nuomonių dėl plaukimo greičio, krypčių. Galiu pasakyti, kad kiekviena teorija yra veiksminga tam tikrose situacijose.
Dar noriu pasidalinti viena teorija, kurią man atskleidė vienas kolegas ir kurios dar nespėjau patikrinti pats. Pasak jo, tom dienom, kai echolotas žuvies nerodo visai, lydekos būna sukilę ir laikosi 1-3m gylyje nuo vandens paviršiaus. Natūralu, kad echolotas nieko nerodys, nes aprėpimo kampas yra labai mažas ir arti paviršiaus stovinčios žuvys išsibaido valties ir variklio skleidžiamų virpesių bei garsų. Tokiais atvejais labai sudėtinga velkiauti su benzininiu variklius, nes lydekos baidosi jo keliamo triukšmo ir velkiauti reikia paviršiniais arba labai minimaliai neriančiais masalais. Baisiai tingisi tampyt į žvejyba du skirtingus variklius, todėl niekaip neišbandau šios teorijos.
Pastaruoju metu stengiuos plaukti kuo skirtingiau, t.y. nuolat kaitalioju plaukimo greitį bei kryptį. Masalai dirba labai netolygiai. Staigiai keičiant plaukimo kryptį į vieną pusė – vienas masalas suvirpa kur kas agresyviai, o kitas vangiau, darant staigų vingį į kitą pusė – atvirkščiai. Toks „zigzaginis” plaukimas labai pasiteisina, kai lydekos yra vangios ir nereaguoja į tolygų masalo pravedimą. Plaukimas kažkuo primena “džigavimą”, t.y. masalo šokdinimą dugnu. Naudojant tokią plaukimo taktiką ypatingai efektyvūs būna “Rapala” DT16 serijos vobleriai, kurie išerzina net pačias vangiausias lydekas.
Teko skaityt straipsnį, kuriame vienas veikėjas dėsto savo velkiavimo teorijas. Pasak jo, didžiausias efektyvumas pasiekiamas plaukiant 18km/h greičiu. Tam reikalingi ypatingai tvirti įrankiai, stori valai. Palyginimui galiu pasakyti tik tiek, kad plaukiant lėčiausiu įmanomu greičiu su 5 AJ varikliu greitis yra apie 3-4 km/h, o greičiausiu apie 22 km/h. Įsivaizduojat? Keistoka teorija sakytų dauguma, tačiau tas žmogus puikiai gaudo lydekas ir tvirtais argumentais pagrindžia savo įsitikinimus. Pirmiausia yra tai, kad velkiaujant tokiu dideliu greičiu yra “apdirbamas” kur kas didesnis vandens telkinio plotas, todėl natūralu, kad padidėja tikimybė pravest masalus palei alkanų lydekų “nosis”. Taip pat greitai vedamas masalus kur kas labiau “išerzina” alkanas dantytąsias, todėl jos griebia greitai plaukiantį masalą net nedvejodamos. Teorija įdomi, tačiau pats nemėginau, todėl negaliu sakyti ar ji yra teisinga.
Dar viena svarbi detalė – masalų kabliai. Beveik 90% parduodamų masalų turi labai prastus kablius, todėl būtina juos keisti. Ypač tvirti ir nei karto manęs nepavedė “Owner” kabliai. Jie yra brangūs, bet “Gamakatsu”, “WMC” ir kitų gamintojų kabliai yra per minkšti ir trofėjinė margašonė be vargo gali juos atlenkt. Būtų labai apmaudu, jei dėl kelių sutaupytų litų paspruktų jūsų svajonių žuvis. Galbūt tokia proga daugiau ir nepasikartotų, todėl siūlyčiau prisiminti gerą patarlę apie “skupus” žmones..
Teorijų yra daug, bet kiekvienas žvejys turi savo „slaptąją” teorija, kuria tiki. Svarbiausiais dalykas žūklėje yra tikėjimas. Jei tikėsi savo masalais, savo teorijom – tai bus ir rezultatas.
Kova su dėmesio vertu priešininku visada būna įdomi ir emocinga, todėl stengiuos paleidinėti lydekas atgal į jų gimtąją stichiją su tą viltim, kad, galbūt po n metų, pavyks vėl susigrumt su ta pačia lydeka, kuri bus žymiai stipresnė, didesnė ir gudresnė! Tausokim gamtą, kovokim su brakonieriais ir paleidinėkim kuo daugiau laimikių atgal ir gamta mums atsidėkos!
Rolandas Baratinskas
Loading ...
