Vėlyvas ruduo, daugelio žvejų svajonių metas. Kai kurie net atostogas planuoja, kad galėtų pasivaikyt didžiąsias lydekas, pasigaut svajonių menkę Baltijoj ir kas be ko – žemupio VĖGELĖS. Apie jas ir norim pasidalint karčia patirtim…Po netrumpų planavimų, pagaliau pavyksta susiderint žvejybinį savaitgalį – nuo ketvirtadienio iki šeštadienio gaudom vėgėles, šeštadienį einam į jūrą menkių. Kas galėtų būt geriau… O ir važiavimas vienas “susitaupo”.
šerkšnas ant meškerių
Taigi ketvirtadienio pietūs jau sėdim (Aš ir Martynas) mašinoj ir judam link žemupio. Kelionė neprailgsta, nes nuo Kauno lekiam palei Nemuną. Ypatingai gražus kraštovaizdis užveža kolegą, pirmąkart važiuojantį tuo keliu, net prisižada dar kartą pravažiuot maršrutą, užsukant ir į pakeliui esančius miestelius, bei aplankant ten esančias pilis…Pradeda temti, skambina jau vietą užėmę kolegos, mes jau netoli esam ir širdys plaka vis dažniau…Užvažiuojam atsižymėt į Plaškių užkardą, ten mus užlaiko pasienietis, kuris pasak jo, “negalėjau net papietaut per jus, žvejus”, bet užpildom reikiamus popieriukus ir judam toliau. Tiesa, pasienietis perspėjo apie užsemtus kelius bei pasakė, kad be džipo geriau nelįst…Bet mūsų tai nestabdo, lekiam… Ir ką gi, pirmas barjeras – užsemta kelio atkarpa iškart pervažiavus Gegės tiltelį. Neskubėdami pervažiuojam, jaučiasi vandens ne taip ir mažai, bet pirma kliūtis įveikta. Antroj baloj dingsta kelio apšvietimas, bet neužilgo išneriam ir keliaujam toliau. Po šios “balutės” atsisako dirbti du cilindrai, bet dar judam… Pakeliui įveikiam dar keletą balų ir purvo vonių, bei pagal telefoninę ir prožektorinę navigaciją atvykstam į vietą, kur mūsų laukia kolegos Marčiusxxxx ir Mariakas.
saulius beveik depresijoj :)
Kibimo dar neapturėję žvejai pasidalina patirtim kur koks dugnas, kaip srovė ir panašiom subtilybėm. Ką gi nieko nelaukdami rišamės meškeres. Sistemos parastos: 0.3-0.35 pagrindinis valas, vamzdelis su segtuku svoriui, pavadėlis 0.28-0.3 kabliukas pailgintu koteliu su užkarpėlėm. Meškerykočiams irgi didelių reikalavimų nėra. Svarbu kad galėtų išmest 3-4 uncijų, kartais ir 5 svorius (1 uncija ~ 28gr.). Aš naudoju 4.5m ilgio teleskopinius kotus su išmetimu iki 125gr. Martynas (Benislee) – karpinius, kolegos iš Dzūkijos “heavy” fyderius. Užsimetam savo kuklią artileriją, bendrai per visus surinkom tik 11 kotų ir nekantriai laukiam to magiškojo skambučio. Besivaišinant arbata, šernienos dešromis bei kai kuriais stipresniais gėrimais, prabėga pirma valanda be jokio barkštelėjimo. Liūdna, bet žvejys nebūtų žvejys, jei netikėtų, kad tuoj sudirbs masalai, tuoj pakils žuvys, tuoj….tuoj…. juolab, kad dar tik 19.00-20.00 val.
Permetinėjam meškeres, taisom, keičiam masalus. Pokalbiai prie laužo džiugina dalyvius. Dalinamės patirtim, pasakojam apie neįtikėtinus laimikius. Bėga laikas, bet nei barkšt. Neprarandam vilties.
Vieną iš meškerių nunešu šiek tiek tolėliau į užutekį. Randu viečikę, kokio pusmetrio pločio tarpas per kurį, kibimo atveju tektų išsitraukt žuvį. Užmetu, užkabinu skambaliuką, o vis neapleidžia mintis, kad kibimo atveju bus nekas….kliuvinių daug, būtent tos meškerės valas 0.25, pavadėlis 0.18, masalas – mėšlinių sliekų kuokštelis.
Neiškentęs ir pusvalandžio nueinu patikrint “liaunojo” įrankio. Ir kaip tyčia…jis – viršūnės virpesys… pakertu, jaučiu svorį ant kabliuko, po minutės kelionės link kranto, valas nuvažiuoja kairėn, kaip paaiškėjo prašvitus, tiesiai į apsemtus žilvyčio krūmus…
Bet jau viltis atsirado, gal vis tik jau, gal prasidės. Deja ryte paaiškėja, kad tai buvo vienintelis pasikabinimas mūsų damboj. Ryte apeinam kaimynus. Ypatingais laimikiais nieks pasigirt negali – per 14 meškerių dvi vėgelytės. Ką gi, laukiam sekančios nakties. Mūsų draugai išvyksta Alytun, liekam dviese damboj. Karts nuo karto permetam likusias 5 meškeres, tikėdami, kad gal koks karšiokas užkibs. Taip leisdami dieną, išsiverdam neragautai skanios sriubikės iš Nemuno vandens ant laužo.
Pravažiuoja keli ekipažai žvejų, ieškodami vietos, sužinom, kad per naktį nelabai kibo ir kitur. Ką gi, temsta… Laukiam. Žinodamas, kad teks ryte eit į jūrą menkių, nusprendžiau numigt kelias valandikes. Kaip paaiškėjo, nieko nepramiegojau, kibimų nebuvo. Persimetu meškeres, laukiam toliau. Apie 2 valandą nakties numigt nueina ir Martynas. Kol kolega miega, apsitvarkau daiktus ir teritoriją kurioj buvom, šiaip taip užsiverdu arbatinį ant šlapių malkų, atsigeriu kavos ir žadinu kolegą. Susipakavę meškeres judam į Klaipėdą. Išvažiuot buvo kur kas lengviau nei atvažiuot. Kelyje pasitaikė tik šioks toks purvas ir tos dvi “balutės” prieš tiltą.
Klaipėdoj susitinkam kolegas su kuriais eisim jūron. Po tokios nekibos ir praktiškai be miego, dar atrandam savyje entuziazmo ir vis viliamės, kad Baltija bus mums dosnesnė už Nemuną.
tuoj kibs menkes
stebuklingasis masaliukas
pagaliau menkė
Baltijos krokodilas
Deja ir vėl teko nusivilt. Per aštuonis žvejus laive atsiduria tik dvi menkės. Viena virš 600gr., kita šiek tiek virš kilogramo. Dar buvo pora strimelių, bei dvi menkutės ešerio dydžio (kai kas net ešeriuku tokiu nesidžiaugtų)
Nukabinę nosis grįžtam į krantą. O dar laukia kelionė namo…. Pavažiavus ~70km, pradeda lietis kelias, vaizdai įvairiausi ant priekinio stiklo matytis…. Viskas, toliau važiuot nebegaliu, nebepadeda nei garsi muzika, nei atidarytas langas, nei cigaretės, nei gėrimai nieks… sukam į artimiausią degalinę. Lūžtu per tris sekundes. Pusvalandį pakentėjęs skamba žadintuvas. Viskas, kaip naujas žmogus. Laimingai parsirandam namo.
nukabintos mūsų nosys
Ką gi šį kart nusisuko žvejybos dievai nuo mūsų.
Nepadėjo nei žvejyboje dažnai minimas “vakar kibo” šiandien ne, bet “rytoj kibs” nes žvejojom 3 dienas :)
Tikiu, kad kitą kart bus geriau.
Saulius
Loading ...
