Yra tokia mada: pradėti rašinį kokiu nors posakiu. Pats taip darau. Maždaug trumpai drūtai kali užslėptą mintį to, apie ką rašysi toliau. Pavyzdžiui, pradedu posakiu „gerai ten, kur mūsų nėra”. Ir toliau pasakoju apie nekibią žvejybą, kaip visą dieną eksperimentavau, keičiau masalus ir kokias išvadas padariau. O baigiu tuo, kaip sutikti kiti žvejai pasakojo, kad visgi labai gerai kibo vakar, ir pasikeitus orui, turėtų kibt rytoj. O dar telefonu skambinę pažįstamų pažįstami labai gerai pagavo kur nors kitam ežere ar kitam Lietuvos gale. Žodžiu, kitoje vietoje ar kitu laiku kibo, bet tik ne tada kai ir ne ten kur gaudžiau aš ir mes. Bet…
Bet žvejai – išradingi žmonės. Mes sugebame operatyviai reaguoti į situaciją: pirmą pusdienį tuščiai pražvejoję stintas Preiloje, prisigaudome pilnus kibirus agurkais kvepiančiųjų „ant vakarinio” ties Nida. Būna, kad net ežerą su visom valtim pakeičiam.
Bet čia dar nieko. Nesisėskit. To „kibo vakar”, deja, į šiandieną dar nesugalvojom, kaip perkelt. Bet kaip šiek tiek pralenkti laiką – taip.
Visi žino, kaip puikiai kimba ešeriai ant pirmojo ledo. Nereikia plonų valų, mažų avižėlių ir kitų įmantrybių. Žieminis spiningėlis, blizgutė ir pirmyn. Ir ne vienas (ir tikriausiai ne du) žieminės žūklės mėgėjai atviro vandens sezonu prisiminę tas puikias pirmaledžio žūkles pagalvoja, kaip būtų smagu pažvejot ešerių su žiemine meškerėle iš valties. Kai kurie taip ir pažvejoja. Nelaukdami žiemos. Rudenį. Net vasarą. Truputėlį ir gerokai pralenkdami laiką. Ir ne tik pažvejoja, bet ir pagauna. Ir pasakoja, kad būtent rudenį ešeriai ant žieminės meškerės kimba didžiausi. Ir kuo puikiausiai. Geriau nei žiemą. Ir didesni. Rekordiniai.
Tarp tokių pralenkusiųjų laiką šiemet teko garbė atsidurti ir man. Į pirmąją ešerių žvejybą žiemine blizgute iš valties pasikvietė bičiulis, vienas geriausių Lietuvos spiningautojų 2008m. Lietuvos spiningavimo čempionas Aurimas Skudutis. Kaip jis pats pasakojo, susidomėjo šiuo žūklės būdu prieš porą metų, po kelių iš eilės nesėkmingų rudeninio velkiavimo savaitgalių. Vieną dieną, beprotiškai pasiilgęs žuvies kvapo, įsimetė į žvejybą žieminę meškerytę ir kelias blizgutes. Ir prasidėjo Aurimo ešerių epopėja, kuri tęsiasi iki dabar. Po pirmos žūklės maloniai nustebintas gausaus laimikio, didesnę vėlyvo rudens dalį Aurimas praleidžia valtyje besivaikydamas didžiųjų ešerių būrius ir dabar jau gali pasidžiaugti ne vienu dryžuotuoju, svėrusiu per kilogramą.
Su tokiu „profu” man teko garbė atidaryti naują puslapį žvejyboje. Aišku, Aurimas ne vienintelis tokiu būdu žvejojantis, ir ši žvejyba tikrai daugeliui yra ne naujiena. Tačiau, juk visi nuolat atrandame savąsias „amerikas”. O man paskutiniu metu norisi pasidalinti savo atradimais su jumis. Galbūt kažkas kaip tik šiuo metu nori pabandyti žūklę žiemine blizgute iš valties ir visur ieško,bet neranda informacijos apie įrankius, valus, masalus ir perspektyvias vietas. Tad baigiu iš tuščio į kiaurą ir tęsiu apie viską kiek schematiškiau. Galbūt perskaitę sužinosite kažką naujo ir išvengsite keleto klaidų, kurių neišvengiau aš. Taip pradžia bus lengvesnė.
Meškerytė
Iki šiol turėjau porą žieminių spiningėlių. Tačiau vieną žieminėje dėžėje radau sulūžusį, o kitas pasirodė per trumpas žūklei iš valties. Kadangi kvietimą žvejoti gavau žvejybos išvakarėse, tad laiko nei klausinėti, nei labai rinktis nebuvo. Nusipirkau pirmą pasitaikiusį, kiek brangesnį anglinį meškerykotį. Rinkausi tarp liaunesnio ir kietesnio. Su mintim, kad su liaunesniu bus smagiau traukt žuvį, pasirinkau pastarąjį.
Tai buvo pirmoji mano klaida. Jau pirmoje žūklėje pastebėjau, kad meškerykotis gerokai per minkštas ir su juo sunku pakirsti žuvį. Kuriam laikui apsikeitus meškerėlėmis su Aurimu, pastebėjau, kad gerokai kietesniu realizuodavau daug daugiau kibimų nei su savo „baronka”. Taip pat žvejojant didesniam gylyje, kai valo po valtimi yra keliolika metrų ir jo tamprumas vaidina ne paskutinį vaidmenį, kietesnė meškerėlė geriau perduoda norimą judesį apačioje esančiai blizgutei. Tad kitai žvejybai meškerytę patrumpinau per vieną žiedelį. Taip ir šiek tiek sutaupiau, ir gavau norimą kietumą. Tiesa, meškerytės ilgio sąskaita. Na, o visiems pradedantiesiems, manau, jau aišku, ką pasirinkti. Kietokas ir geriau ilgesnis, apie 70 cm., meškerykotis žvejybai iš valties yra pats tas.
Ritė
Didžiausias ešerys, kurį pats traukiau per porą pastarųjų žvejybų buvo gerų trijų šimtų gramų. Kaip jau minėjau, Aurimas per pastaruosius porą metų yra suviliojęs ir ne vieną kilograminį. Kadangi žieminis kotelis – tai ne mikromasalinis ar parabolinis UL spiningas, todėl jis taip gerai žuvies neamortizuoja. Tiesiog nėra iš ko. O dar pats rekomenduoju rinktis kietesnį, vadinasi prasčiau gesinantį žuvies smūgius. Tad renkantis ritę svarbiausia yra patikimas ir gerai veikiantis stabdis. Pagal daugelio gamintojų klasifikaciją turbūt tinkamiausias variantas būtų 1000 dydžio ritelė. Su tokia gaudo ir Aurimas. Tiesa, visas įrankis net ir su mažiausia spiningine ritele tampa kiek sunkokas. Tad gal kiek rizikuodamas prie savo anglinio kotelio pritaikiau paprasčiausią pigią plastmasinę žieminę ritelę. Už jos patikimumą neatsakau, tačiau įrankio balansas puikus. Kol veikia stabdis, viskas gerai. Jei neišlaikys pirmojo didesnio ešerio ar lydekos testo, mesiu lauk ir pirksiu kitą. Rimtesnę. Ir sunkesnę.
Taigi ritės pasirinkimas jūsų rankose. Nelygu, kas svarbiau. 99,99 % patikimumas ar lengvesnis įrankis? Aš pats po pirmųjų dviejų žūklių balsuoju už lengvumą.
Valas
Vasarą žvejodamas mikromasalais gaudau 0,12 mm monofilamentiniu valu. Esu juo ištraukęs daugiau nei porą kilogramų svėrusią lydeką ir visus ešerius. Nė vienas nenutrūko kartu su valu. Tad pirmajai žvejybai žiemine meškerėle iš valties, atsižvelgdamas į prastesnes trumpesnio meškerykočio amortizacines savybes, pasirinkau kiek storesnį – 0,14 mm.
Tai buvo antroji grubi klaida. Valą pasirinkau gerokai per ploną. Tarp plonumo ir tąsumo yra tam tikra tiesioginė priklausomybė. Ir ji tikrai nemaža. Todėl galiu drąsiai teigti, kad 0,14 mm monofilamentinis valas žvejybai iš keliolikos metrų gylio blizgute yra visiškai netinkamas. Jis tiesiog per tąsus, ir nors jo stiprumo tikriausiai užtektų stambiam laimikiui suvaldyti, užkirsti juo pavykdavo tik nedaugelį kimbančių ešerių.
Aurimas naudojo 0,18 mm storumo monofilamentinį valą. Kaip vėliau pasakojo, specialiai rinkosi kuo kietesnį.
Mudviejų žūklės rezultatai skyrėsi kelis kartus. Aurimo naudai. Tinkamas valas buvo viena iš priežasčių.
Kai porą kartų užplaukę virš ešerių būrio eksperimentuodami tiesiog pasikeitėm savo meškerytėmis, net mano (kaip pradedančiojo) technika neturėjo reikšmės. Ešeriai su tinkama meškeryte ir kietesniu valu pasikirsdavo net nematant kibimo. Tiesiog žaisdamas blizgute kilsteli meškerytę į viršų, ir pajauti, kad „sėdi”. Tokių „sėdėjimų” su maniškiais „minkštaisiais” įrankiais nebuvo nė vieno, nors žvejojome identiškomis blizgutėmis.
Vėliau diskutuodami su bičiuliais nutarėme, kad plonas pintas valas būtų, ko gero, geriausias pasirinkimas.
Tad antroje žvejyboje jau gaudžiau pintu žieminiu valu. Gal ne pačiu ploniausiu, 0,10 mm, tačiau tokį buvau laimėjęs vienose varžybose. Ir jam niekaip nerasdavau paskirties. Nes žiemą dažniausiai gaudydavau avižėle, o vasarą naudoti tik 50 m, kurie suvynioti ritelėje, tiesiog nėra kur.
Likau sužavėtas valo suteiktu jautrumu, nes dauguma kibimų buvo tiesiog jaučiami ranka.
Tiesa, pintas valas yra gerokai brangesnis už monofilamentinį. Taip pat tiesa, kad storesnis monofilamentinis valas bus kietesnis, tačiau suprastės blizgutės žaidimas. Jeigu turėčiau galimybę pradėti iš naujo, manau, rinkčiausi 0,18 mm kietesnį monofilamentinį. Eksperimentus su pintu palikčiau ateičiai. Jei šis žvejybos būdas užkabins stipriau.
Blizgutės
Apie blizgučių pasirinkimą turbūt būtų galima parašyt atskirą straipsnį. Kol kas pats tikrai nesu kompetentingas tą padaryti. Tačiau keletą pastebėjimų, pasinaudodamas Aurimo ieškojimais ir atradimais, noriu atskleisti. Vienas iš jų, ir ko gero pats pirmas, kurį išgirdau iš Aurimo, buvo tai, kad blizgutė turi būti apginkluota vienšakiu kabliu su grandinėle. T. y. kablys prie blizgutės turi būti tvirtinamas grandinėle. Taip ešeriai daug geriau pakertami. Pirmosios žvejybos rezultatai neleido suabejoti šiuo teiginiu, nes gana greitai ir lengvai sugavome leistiną pasiimti žuvies kiekį, o su tinkamai subalansuotais įrankiais pakirsdavome didžiąją dalį kibimų.
Ne tik Aurimas, bet ir dar keli blizgutėmis iš valties žiemą žvejojantys bičiuliai dažnai mini vieną vardą. Kuusamo. Kilpa-loiste, Varma, Jazz – tai tie blizgių modeliai, nuo kurių, anot jų, vertėtų pradėti kaupti asmeninę žieminių blizgučių kolekciją. Vėlgi, galiu jiems tik pritarti. Tiek kelios žieminės žūklės, tiek pastarosios pora žūklių iš valties buvo daugiau ar mažiau rezultatyvios.
Ešerio akis. Nekreipiant dėmesio į humaniškumą ir žiūrint filosofiškai, mano įsitikinimu, žvejyba visiškai humaniška negali būt iš esmės. Todėl ešerio akis yra būtina. Tam, kad kibtų kelis kartus geriau nei ant tuščio kablio. Na, o jeigu visai negalit kabint akies ant kablio (skamba gana žiauriai), tai bent jau dirbtinės uodo trūklio lervos, dar senolių naudotas raudonas siūlas ar mikrotvisteriukas, užmautas ant kablio, neabejotinai pagerins kibimą.
Kur žvejoti
Verta žvejoti ten, kur tikite, kad yra ešerių.
Mes su bičiuliais tikime teorija, kad rudenį ešeriai būriuojasi ir žiemos laukia gilesnėse vandens telkinių vietose. Tad ešerių paiešką pradedame bent 8 m gylyje ir pasiekiame netgi 20 m duobes.
Naujesni didesnės raiškos echolotai puikiai rodo gelmėje prie dugno esančius mailiaus būrius. Tokiose vietose ir verta pradėti žūklauti. Be abejo, būna ir taip, kad perspektyvioje duobėje echolotas visai nepiešia nei mailiaus, nei didesnių žuvių simbolių. Tai nereiškia, kad nereikia pabandyti, jei tik tikite ta vieta. Gali būti, kad ešeriai neaktyvūs ir jų, prigludusių prie dugno, echolotas negali atskirti. Visada (ir ruduo ne išimtis) apgaudau perspektyvią vietą, net jei echolotas ir „nepiešia” žuvų simbolių.
Žvejodami žiemine blizgute iš valties, inkarą išmetame prieš vėją 7-12 m atstumu nuo norimos apžvejoti vietos. Virvės atleidžiame kuo daugiau, kad ji su dugnu sudarytų kuo smailesnį kampą. Tokiu būdu inkaras yra toliau nuo valties ir nebaido žuvies. Geriausia „užsiinkaruoti” ant vieno duobės šlaito ir sustojimas po sustojimo judėti link kito. Judėdami skersai duobės, inkaro netraukiame. Neverta vargti, nes benzininiam varikliui pilnai užtenka galios.
Mikropabaiga
Tiek trumpai. Pradinukams užtektinai, kad pradėti, o pažengusiems – palikau pabaigą.
Žinia, kad ešerių gaudymas – varžybose dalyvaujančio spiningautojo duona ir druska. Ešerių gaudymas mikromasalais. Mėgstu šią žvejybą. Dryžuotuosius gaudau visą vasarą. Ir ne tik per varžybas. Tačiau atėjus rudeniui lengvu mikromasalu pasiekti giliai esančius ešerius tampa varginančiu užsėmimu, o didesnis nei 3-4 g galvakablis jau nebepateikia masalo taip subtiliai, kaip norėtųsi…
Išvada, manau, peršasi pati. Juk taip?..
Neatsimenu, kad būčiau skaitęs kur nors apie rezultatyvią žvejybą žieminę blizgutę mėtant spiningu. Tikriausiai kur nors rusiškoje spaudoje ar forumuose ši žūklės tema jau seniai išanalizuota ir apšnekėta. O gal ir ne vienas iš jūsų jau esate tai pabandę ir pagavę. Gal.
Pabandėme ir mes. Ir labai rezultatyviai. Tik tai jau tema tikriausiai kitam rudeniui. Kol prisiruošiu parašyt, ateis ir žiema.
Su rašymu, laiko nepralenkiu.
O žvejyboje kartais pavyksta.
Vaizdo reportažą apie ešerių žūklę žiemine blizgute iš valties ir spiningavimą su žiemine blizgute žiūrėkite čia:
Loading ...
