Ruduo 2009. Velkiavimas. (pirma dalis)

Šeštadienį žaidėm futbolą, mušėm įvarčius, tad kiek neįprastai sau išplaukėm sekmadienį. Nežinau kaip jūs, bet aš labiau mėgstu žvejoti šeštadieniais. Atsižvejoji visą dieną, nuo sutemų iki sutemų, maloniai pavargsti, o tada sekmadienį ilsiesi. Na, bet, gyvenimo tempas ir būdas praėjusiam savaitgaliui padiktavo būtent tokią dienotvarkę, kad išplaukėm tik sekmadienį.

Pirmoji velkiavimo žvejyba šiais metais. Turiu omenį tikslinė. Dažnai spiningaudami perplaukdami iš vietos į vietą patempiam masalus paskui. O šį sekmadienį, buvom pasiryžę tampyti visą dieną.

Po smagios, „mikro” vasaros, daugybės ešerių, laukiau rudens. Ir velkiavimo. Tik pernai rudenį rimčiau užsiėmiau šiuo žvejybos būdu. Gerokai papildžiau voblerių ir didesnių gumų arsenalą ir tikėjausi sugauti stambią žuvį. Tiesa, pernykščiai laimikiai, buvo neįspūdingi. Didžiausia užvilkta lydeka vienam Ignalinos rajono seliaviniam ežere svėrė virš 3 kg. Galų gale, mano lydekos rekordas, gėda sakyt, tik 3,9 kg. Tad šis ruduo buvo labai laukiamas. Kaip pats geriausias metas išjudinti asmeninius rekordus.

Taigi sekmadienį ryte su Rolandu išplaukėm į ežerą, ir įprastai sau, pasileidom į seliavų, stintelių būrių paiešką. Tikim teorija, kad lydekos, aišku didžiosios, nuolat laikosi kažkur šalia tų būrių, kad alkiui prispaudus visada turėtų galimybę greitai prisikimšt gūžį. Tad plaukiojom po ežerą stebėdami echoloto ekraną. Kai jame pasirodydavo dideli žuvies tuntai, spiningą suspausdavom tvirčiau. Potenciali vieta, vienok. Taip ir brazdėjome nuo vienos potencialios vietos iki kitos. Keitėme voblerius ir gumas, ir… didesniąją dalį dienos nesulaukėm nei stukt.

Šiame trumpame straipsnyje labai nesiplėsiu, kokius magijos būdus ir masalus naudojame velkiaudami tam, kad prisišaukt kibimą. Tad ir visos dienos plaukiojimo detaliai neaprašinėsiu. Pereisiu iš kart prie svarbiausio dienos momento.

Apie pirmą valandą pasikalbėję su praplaukiančiu žveju sužinojome, kad jis turėjo kibimą. Anot jo, apie 2 kg lydeka, “kalė žvakę, ir nusipurtė”. Tad ilgai negaišę, nuplaukėme ir mes į karštąją vietą. Visą dieną pravilkęs voblerius, sumojau, kad būtų smagu išbandyt gumą. Tad ant 35 g galvos užkabinau štai šį patį didžiausią http://www.swimbait.com/bighammer/hps65072.htm guminuką. Plaukdami šalia kranto, pasitikrinom, kad jis skęsta maždaug į 5 m gylį. Pats skanumas didelei lydekai.

Vienintelio per dieną lydekos kibimo, neįmanoma nupasakot. Bet pabandysiu.

Tu sėdi sėdi, sėdi sėdi. Sėdi ir laikai meškerę. Keiti sėdėjimo pozas. Sukinėji rankoj meškerę. Pasnaudi. Pamažu laikui bėgant, tikėjimas, kad užkibs blėsta. Aišku, visad tikiesi, kad užkibs, bet kuo toliau, tuo mažiau esi tam pasiruošęs. Dar kiek pasėdi. Pakimarini. Vėl pasėdi. Atleidi valo. Paskui jau nebeatleidi. Tiesiog sėdi. Kažką užsigalvoji jau ne apie masalus ir žvejybą… Ir kai žvejoja tik tavo kūnas, o protas jau būna įsiveikęs kažką kita…

BŪM! SMŪGIS!

Būtent, tokio stiprumo, kaip šitas šriftas ir dar didesnis. Tikrai didesnis.

Dar nelabai orientuodamasis, kas nutiko, pašokau, išvartydamas visas masalų dėžes. Meškerė perlinkus, o lydeka prašė ir prašė valo. Nekasdieniška. Kažkoks septynioliktas jausmas kuždėjo, kad tai bus JI. Didesnė už visas iki šiol pagautas. Kol aš galynėjausi su žuvim, Rolandas suko savo meškeres. Vienas iš jo masalų, kažkaip sugebėjo persimest per mano valą. Įtampa išaugo. Ačiū Dievui, viskas sėkmingai. Niekas nesusipainiojo. Vienintelė mintis nedavė ramybės, kad didelis guminukas neapginkluotas nei vienu papildomu kabliu. Tas mintis vijau šalin, ir metras po metro traukiau žuvį link savęs. Stengiausi neleisti jai kelti galvos iš vandens ir kratytis. Vėjas ginė valtį per ežerą, tad lydeka plaukdama paskui, gana greitai nuvargo ir pasirodė paviršiuje. JI. Supratau vos pamatęs. Pamatyti – labai daug, tačiau nemažiau norėjau ir paliesti.

Sietelio neturėjom. Neėmėm specialiai, nes tikrai rimti didelių lydekų gaudytojai jo nenaudoja. Jie yra įvaldę tokį ypatingą paėmimo už žiaunos būdą. Ir rankų nesusipjaustai, ir žuvį elegantiškai iš vandens iškeli. Taip laikoma žuvis nesimuisto, ir nuolankiai pozuoja prieš fotoaparatą. O mes juk irgi taikom į rimtesniuosius. Rolando, mano draugo, lydekos rekordas – daugiau nei 8 kg, tad sietelio funkciją patikėjau jam. Jis – tikrai daug rimtesnis velkiautojas nei aš. Lydekų tuo ypatingu paėmimu iš vandens jau buvo visas tris iki tol iškėlęs. Tad drebančiom kojom stebėjau tą procedūrą. Lydeka mano jau gerokai nuvarginta, didesnių problemų iškeliant ją iš vandens nesukėlė. Pirštai liko sveiki, o mes pasikylėjom dar vienu rimtumo laipteliu aukštyn ( Chuck‘as ir Romas mumis tikrai didžiuotųsi).

Fotosesijos metu, pirmą kartą, ir aš laikiau lydeką ypatingu būdu. Sietelio šiemet tikrai neimsim. Mums jo nebereikia!

Na ir pabaigai, lyrinis nukrypimas. Aš, bičiuliai, mėgstu žuvį. Labai. Visokią. Dar pernai atradau, kad lydeka labiausiai tinkama kotletams. Bet laikiau JĄ rankose (5,7 kg paaiškėjo pasvėrus) ir nepakilo ranka jos nudobt. Būtų kokių 1,5 kg, paimčiau negalvodamas ir skaniai suvalgyčiau. Bet JI, tokia graži, marga ir didelė… Stora…Vandeny – dar gražesnė, dar didesnė atrodo. Tad su didžiausiu malonumu atgal JĄ į vandenį. Galva ant sienos – ne mano stilius. Man svarbu, kad aš žinau.

Neužilgo baigėm žvejybą. Gerai, kad pirmoj šių metų žvejyboj neužkibo koks „dvyliktukas” važiuodami namo dūmojom. Nes tada, ką. Sunkoka būtų tikėtis, kad šiemet sulauksim dar didesnės. Reiktų, musėt, tada kokios kuojos rekordą mušt Nery. Ant batono. Bet mes juk ne plūdininkai. Mes – rimti velkiautojai.

Ruduo prasidėjo ir tęsiasi.

…bus daugiau…

Autorius Emilis Muliuolis