Apie starkių paiešką Švedijos ežerėlyje

Varžybos pasibaigė, todėl turėjom dar 2 dienas žvejyboms. Vastervik‘o “jurinių” lydekų “prisigaudėm”, sūraus vandens, plaukdami per metrines bangas, prisiragavom, todėl norėjosi daugiau ramios žvejybos savo malonumui. Nusprendėm paieškoti netoliese esančių starkinių ežerų. Varžybų organizatoriai nieko doro pasiūlyt nesugebėjo, t.y. pasiūlė žvejot tuose pačiose “jūriniuose” vandenyse, bet už ~60km nuo stovyklavietės. Pasiūlymas gal ir neblogas, bet “medūzų” prisižiūrėjom į valias. Internete susiradom keliolika netoliese esančių ežerų ir pasirinkom žvejybai vieną iš jų.

Ankstyvą rytą Aurimas tradiciškai pasisveikina (apie patį pasisveikinimo būdą gal kada papasakos pats Aurimas) su kitais Lietuvos rintinės nariais, bet keltis nelabai nori, todėl vėl – tradiciškai – įjungiam Teletabius, kurie jį greitai išjudina iš lovos. Smagu toje Švedijoje, nieko nepridursi.

Rytiniai reikalai sutvarkyti, todėl pajudėjome prie ežero. Jokios informacijos apie tame telkinyje gyvenančias žuvis neturėjom. Prie pat ežero yra kavinė. Nusipirkom leidimus žvejybai (1 dienai kainuoja apie 17lt/asm). Pardavėjos jokios informacijos apie ežere gyvenančias žuvis neturėjo, o ir angliškai kalbėtis joms sekėsi nekaip. Atvažiavom – tai reik bandyt, todėl pučiamės valtis ir bandom “šukuoti”. Vandens skaidrumas ir statūs šlaitai leidžia teigti, kad starkių čia gali būti. Pradžioje velkiaujam, tikrindami gylius. Velkiavimui skirtų voblerių beveik neturim, nes varžyboms jų nereikėjo. Tik pradėję sulaukiam kibimo. Aurimo vobleriu susidomi nedidelė lydekaitė ~1,5 kg. Smagu, žuvies čia yra! Neužilgo mano turbūt mėgstamiausią geltoną Spro (modelio pavadinimo neatsimenu) voblerį “kala” jau gražesnė lydeka, bet ir toji nėra gigantė ~ 2kg. Kitas ekipažas sugavo kelis stambius 300-400gr (Lietuvos mastu) ešerius. Dar po kokios valandos užvelkiavau kokių 2 kg lydeką. Šioji susidomėjo organizatorių dovanuotu Sebile ešerio spalvinimo vobleriu. Kitas ekipažas vėl “ešeriauja”. Edmundui pavyksta suvilioti apie 900 gr svėrusi gražuolį ir dar vienas dar didesnis atitrūko. Reiškia čia gyvena stambūs ešeriai! Tada ir mes su Aurimu “persijungiam” ant ešerių. Pagaunu puskilinį ir dar turim keletą atsargių kibimukų.

Oras pasakiškas – šviečia saulė, šilta, žuvys kimba – smagumėlis.

Po trumpos pietų pertraukėlės susigalvojam pramogą – drag‘o lenktynes! Mūsų variklis yra Yamaha Vmax 9,9 AJ, valtis Suzumar 3,9m. Kitas ekipažas “apginkluotas” Yamaha 25 AJ varikliu, valtis Dynamic AV40 (apie šią valtį su mediniu dugnu, padarytų greičiausiai iš senos Sovietų laiku spintos :), galima legendas kurt). Žemas startas, sukam rankenas iki dugno ir…nežymiai, bet pirmauja molėtiškio ir panevėžioko duetas. Persvara tikrai nedidelė, o varikliu svorio ir gabaritų skirtumas yra įspūdingas – mūsų vmax‘as sveria apie 36kg, o jų daugiau nei 50kg. Kuro sąnaudos irgi kur kas didesnės pastarojo, todėl prieinam išvados, kad kur kas geriau įsigyti būtent 9,9 AJ vmax‘ą, nei galingesnį ir beveik nei kiek nepranašesnį 25AJ variklį. Tiek lyrinių nukrypimų, tęsiam žūklę. Dar verta paminėti, kad su savo 9,9AJ varikliu ir gumine valtimi stipriai lenkėm kitus čempionato dalyvius, plaukiančius su organizatorių plastikinėmis valtimis, “apginkluotomis” 25 AJ varikliais.

Ežere daug stambių ešerių, todėl prieinam tokios nuomonės, kad lydekos būtent jai ir maitinasi. Užsidedam ešerius imituojančius voblerius ir iš karto sulaukiam kibimo. Aurimo (tiksliau mano paskolintų Aurimui :) ) Rapala DT vobleriu susidomi 4,4 kg lydeka. Pradedam perprast ežerą ir jau žinom kokiam gylyje laikosi lydekos, todėl su dar didesniu malonumu leidžiam voblerius vandenyn.

Artėjam prie “teisingo” iškyšulio ir mintyse jau įsivaizduoju, kad tuoj “kals”. Tik pagalavojau ir Aurimas jau traukia. Vėl sudirbo Rapala DT ešerio spalvinimo. Žuvies smūgiai keisti, nelydekiniai, todėl tikimės, kad galbūt tai taip lauktas starkis! Žuvis pasirodo pamiršiuje ir Aurimo kelnės jau beveik pilnos laimės – tai ešerys! Bet ne šiaip koks lietuviškas “matrosas”, o jo rekordinis – sveriantis net 1,3 kg. Nusprendžiam pravelkiauti dar nedidelį plotelį ir grįžti į tą “rekordinę” vietą pabandyt pasigaut daugiau ešerių.

Vėl kibimas. Šį kartą man užkimba gražesnė lydeka – beveik 4 kg. Jai labiausiai patiko Rapala Deep Tail Dancer vobleris.

Dar kiek pasiplaukiam ir grįžtam į ešerinę rekordinę vietą. Traukiam voblerius. Aurimas jau užmeta guminuką, o aš greitai “pompuoju” Tail Dancer‘į. Toliau prasidėjo stebuklai, kitaip pavadinti to nesugebėjom. Beveik prie pat valties greitai “einantį” voblerį kažkas “kala”. Smūgis įspūdingas. Po trumpos kovos žuvis pasirodo vandens paviršiuje – kokių 6kg lydeka! Pasirodo ir vėl neria gelmėn. Neužilgo vėl pasirodo paviršiuje, bet jau nebe lydekos pavidalu, o ~600 gr ešerio. Likom taip ir nesupratę kas čia nutiko. Ešerys sveikutėlis – jokių įbrėžimų, įkandimo žymių – nieko! Kas belieka – keliam įvairias šio įvykio teorijas ir gaudom toliau. O gaudyt tikrai buvo ką. Pirmuoju pravedimu toje vietoje Aurimas gauna net 3 rimtas “bankes”, tačiau ešeriai taip ir nepasikirto. Greičiausiai masalą sekė stambių ešerių būrys. Pasak Aurimo, ešeriai turėjo būti tikrai stambesni nei 1,3kg. Per gerą valandą sugaunam dar viena 1,3 kg ešerį ir keletą “standartinių”, t.y. po ~800 gr dryžių.

Artėjant vakarui nusprendžiam dar pavelkiaut, nes tikimės rekordinių lydekų, bet laiko lieka nedaug, todėl tenka sukt kranto link.

Edmundui su Klimu sekėsi prasčiau, bet irgi pasigavo ~2,5 kg lydeką ir keletą ešerių.

Smagi žvejyba. Su nekantrumu laukiam kitos dienos, nes tikimės pasigerinti rekordus. Vakare išsifiliuojam ešerius ir skaniai pavalgom. Lydeką pasiėmėm tik vieną, bet, jei būtume žinoję, kad prigaudysim ešerių, paleistume ir ją.

Antroji povaržybinė diena

Orų prognozė nieko gero nežadanti – stiprus vėjas ir lietus. Deja, bet sinoptikams pasiseka tiksliai atspėti orus. Rytas labai šaltas – vėl šalna. Bet šį kartą dar ir stiprus vėjas. Ką darysi – teks kentėt, jei norim rezultato.

Pradedam nuo ešerinės vietos. Keliolika mėtimų rezultatų neduoda, todėl bandom velkiauti. Baisiai šalta, bet dar nelyja, todėl žvejot galima. Po gero pusvalandžio sulaukiu kibimo ant mano kibaus Spro voblerio, kurį Emilis kažkodėl vadina “šprotiku”, tačiau lydeka nepasikerta. Dar po keleto minučių jau užtikrintas kibimas – ~2 kg lydekutė. Kitam ekipažui kol kas sekasi prasčiau, tiksliau pasakius – visai prastai, bet laiko dar turim, todėl ieškom naujų vietų ir bandom.

Vėjas kyla, darosi dar šalčiau, todėl noras žvejoti silpnėja. Prie viso to dar pradeda lyti. Oras pasaka, žodžiu… Šildančių gėrimų nebeturim, todėl tenka aktyviau šokdinti masalus, kaip kažkas Biržose pasakė – “džipint . Sukandę dantis “džipinam”. Ešeriai kibt nenori, bet vilčių dar turim, todėl vėl grįžtam į vakarykštę rezultatyvią vietą. Keičiam masalus, spalvas – bandom įtikt dryžiams.

Pagaliau sulaukiu kibimo ant Big Hummer 5 numerio (beveik pačio didžiausio nr.) ryškiai oranžinio guminuko. Na, galbūt dabar prilupsim, galvojam. Aurimas užmeta į tą pačią vietą – yra! Gaila, bet ne ešerys. Kokių 3,5 kg lydeka ant “teisingo ešeriuko” (guminukas – ešerio imitacija, pavadinimo nežinau). Kitų metimų man kibimas ir vėl sudirba toji pati ryški guma, į kurią net Chuck‘as pažiūrėti negalėtų dėl jos ryškumo. Lydeka irgi kokių 3 kg.

Pasitraukiau dar kiek į šalį, bet daugiau kibimų nesulaukiam. Darosi dar šalčiau, todėl plaukiam į užuovėją. Pirmi mėtimai atneša rezultatą – man kibimas, Aurimas sėda. Vėl lydeka, vėl palei 3kg, vėl sudirba “teisingas ešeriukas”. Geras standartas!

Aš bandau pasigauti trofėjinę lydeką arba ešerį, todėl gaudau kur kas didesniais masalais nei Aurimas. Sustojame dar ant vieno “rago” ir užmetam masalus beveik į tą pačia vieta. Pradedam traukt ir vienu metu sulaukiam kibimų. Matyt “užtaikėm” ant ešerių būrio. Ešeriai šį kartą jau kiek mažesni: Aurimo apie 400gr, mano apie 600gr. Įdomiausia yra tai, kad vietiniams ešeriams nemotais net ir 6 numerio Big Hummer gumos. Būtent tokio dydžio guma susidomėjo šis ešerys.

Daugiau kibimų toje vietoje nesulaukiam, todėl plaukiam pasitarti su kolegomis ką daryt – ar šalt toliau, ar mint namo. Kaip bebūtų apmaudu, bet tenka rinktis antrąjį variantą, nors dar tik apie 13 val. dienos.

Nusprendžiam sustoti dar keliose vietose. Vienoje iš jų Aurimas išvelka beveik 900gr ešerį.

Tai tiek įspūdžių iš povaržybinių dienų. Starakių nepagavom, galbūt jų tame ežere aplamai nėra, bet laiką praleidome puikiai. Aišku, galbūt sakysite, kad mums derėjo žvejoti būtent čempionato sektoriuose, daryti treniruotę kitų metų varžyboms, bet stipriai abejoju, kad LSA kitais metais deleguos savo rinktinę į šias varžybas, nes galima surasti tikrai pigesnį ir įdomesnį variantą. Galbūt kitais metais jau vyks Pasaulio spiningavimo iš valčių čempionatas. Ten taisyklės dar įdomesnės ir sąlygos kur kas vienodesnės nei čia.

Artimiausiu metu patalpinsiu dar vieną straipsniuką apie Vastervik’e vykusias varžybas.

Autorius – Rolandas Baratinskas