Skausmo paieškos. Norvegija. Žvejojam

Vakare neparašiau. Neturėjau jėgų.
Dabar, geras dešimt valandų išsimiegojus, po sočių pusryčių jėgos sugrįžta. Klaviatūrai spaudyti jų tiksliai užtenka. Tiesa, skauda dešinį petį. Nujaučiat dėl ko? Būtent. Bet apie viską iš pradžių.
Išplaukėm gerokai po pietų. Diena, kaip ir rašiau, pasitaikė puiki. Tomis, mus pasikvietęs bičiulis norvegas, sakė, kad pirma per tokia per visą mėnesį. Banga ilga, neaukšta, žvejybai sąlygos idealios. Papietaut sugrįžę sutikti švedai buvo lakoniški – „pagavom“. Vadinasi viskas gerai, žuvis kimba, tad noras vienas ir didžiulis – kuo greičiau į jūrą.

Su manimi valtyje už vairo kapitono pareigas atlieka Saulius, su kamera operatorių vaidina Robertas. Darius, Vitalijus ir Sergejus sudaro kitą ekipažą. Išplaukę iš fiordo sukame į vakarus. Saulius už kelių kilometrų nuo kranto žino kelis taškus. Jis šiose vietose buvo jau keletą kartų, tad reljefą pažįsta gerai. Prieš išeinant į jūrą, Tomis man pažadėjo, kad tikrai pagausiu 10 kg menkę. Saulius kalbėjo rimčiau:15 kg mažiausiai. Norvegijoj esu ir žvejoju pirmą kartą, tad tiek kilogramų man pasirodė užtektinai. Beliko vienas paprastas dalykas, surast žuvį ir ją ištraukt.

Pirmas sustojimas virš nedidelio šlaito. Gylis keičiasi nuo 50 iki 70 metrų. Saulius leidžia pilkerį su mėlynais pipirais, aš didelę gumą su mėlynais blizgučiais ir raudonų pipirų sistemą. Echolotas apačioje rodo žuvį ir ji kimba iš karto. Kelis kartus kilstelėjęs Saulius sulaukia pirmojo smūgio. Porą kg sverianti menkė keliauja į viršų. Man kol kas nieko. Saulius leidžia savo masalą žemyn, vėl sulaukia kibimo ir vėl traukia žuvį. Šį kart didesnę, ir traukdamas murma, kad sekanti turi būti dar didesnė. Aš kabintu metalą vietoje gumos. Keitimas pasiteisina, smūgis, ir kotas sulinksta nuo pirmos norvegiškos žuvies. Kol kas nežinau ką turiu, bet spaudžia prie dugno smagiai – sulinkęs net 50 lb galios „inlaineris“. Saulius žinovo balsu konstatuoja, kad dešimt kilogramų turėtų būti. Aš pradedu pumpavimo procesą. Sekasi sunkiai. Kol kas dar nesu įgudęs didžiųjų žuvų gaudytojas. Pirmokas galima sakyt. Po poros dešimčių metrų pradedu jausti, kad turiu rankų raumenis. Skauda, jaučiu, ir džiaugiuosi. Jau pirma žuvis suteikia tai ko norėjau iš šios kelionės. Tai kas bus toliau?
Pagaliau išpumpuoju į paviršių. Dešimt kilų iš akies. Menkė. Jau pirmas dreifas – asmeninis rekordas. Nebloga pradžia, ar ne?
Laimės pilnos kelnės. Net nenusifotografavau iš susijaudinimo. O gal ir teisingai, kam su kiekviena silke fotografuotis. Vėl leidžiu sistemą žemyn. Po pirmos žuvies, jaučiuosi pagavęs teisingą ritmą. Žaidžiu meškerykočiu kaip su žiemine meškere, lengvai kilsteliu, nuleidžiu. Operatorius, jau buvęs Norvegijoj, moko, kad reikia tampyti galingais mostais. Jo toks stilius. Sakau: stebėk, kaip reikia iš tikrųjų, ir vėl sulaukiu kibimo. Pagal meškerės įlinkį Saulius konstatuoja, kad šį kartą bus didesnė. Dar nespėjęs atsigaut po pirmosios, vėl turiu darbo. Prisiminęs kaip žmonės per televizorių traukia dideles žuvis iš gilios jūros, įremiu kotą kažkur sau į tarp pilvo ir kojos. Dabar pumpuoju ne tik rankomis bet ir nugara. Nepamaišytų specialus diržas. Jo nėra. Betraukdamas pagalvoju, kad futbolo treniruotės mano norvegiškai kelionei nė kiek nepadeda. Geriau būčiau bent mėnesį į sporto salę vaikščiojęs. Svarmenis kilnojęs. Bet yra kaip yra. Lupu tą žuvį iš paskutiniųjų. Vėl panašu į menkę. Ji spaudžia žemyn, aš lupu aukštyn. Pagaliau pasirodo vandens paviršiuje. Ne viena. Ant viršutinio pipiro kabo pusantro kilogramo menkytė. Baltijoj būtų visai normali. Čia paprasčiausiai kabo. Apačioje šalia pilkerio antra pagal dydį mano gyvenimo žuvis (didžiausia laukia namie). Pasveriam.15,56 kg! Sauliaus veide be žodžių atsispindi „o ką aš tau sakiau“. Dabar galima ir nusifotografuoti. Rankos tiek pavargę, kad žuvies neišlaikau daugiau nei vienam kadrui. Bet viskas gerai, aš patenkintas. Per pusvalandžiuką dešimt ir penkiolika kilogramų. Rankos dreba, raumenis skauda. Panašu, kad radau, ko ieškojau.


Sprendžiam ką daryti toliau. Oras toks, kokio per visą kelionę gali ir nebūti. Saulius žino ešerinę vietą, kur būtina nevėjuota diena. Priešingu atveju, ten galim ir nepriplaukti. Filmuojam laidą, tad pareiga svarbiau nei dar viena penkiolikinė. Plaukiam ešerių. Juolab, kad su menkėmis viskas aišku. Jos kimba. Didelės. Pagausim ir kitą dieną.

Ešerys visur vienodas. Mėgsta laikytis ant povandeninių šlaitų. Lietuvoj iš penkių į tris metrus, iš dešimties į šešis, o čia – nuo 150 m iki 200m, nuo dviejų šimtų iki trijų. Rimtesni kalnai, ir ešeriai rimtesni. Saulius sako, kad svarbiausia teisingas dreifas. Turi praeiti tinkamu kampu per šlaitą. Tada ešerius trauksi ne po vieną, o po kelis. Prie trijų pipirų sistemos, kabinu dar tris (man, kažkodėl juos norisi vadinti makaronais, todėl toliau taip ir vadinsiu). Šešių šimtų gramų pilkeris apačioj, šeši makaronai viršui. Leidžiam viską daugiau nei pusantro šimto metrų žemyn. Pirmas dreifas, praeina kelios minutės, kai išgirstu Sauliaus: turiu! Anot, jo, užėjus ešerių būrį, pajautus kibimą ir užkirtus pirmąją žuvį reikia luktert. Jei ešeriai aktyvūs, masalą griebs ir antras ir trečias, kol galų gale neliks laisvų kablių. Tada, jau apsimoka temt visą girliandą į viršų. Paprastai keli pakeliui atsipurto, bet porą trejetą pavyksta ištraukti. Saulius sulaukia dar poros kibimų, ir nusprendęs, kad jau gana traukia ešerius iš gilumos. Aš irgi užkertu vieną. Rizikuoju, ir traukiu tą vienintelį. Ešeriams naudoju trumpesnį spiningą su neinercine rite. Daugiau nei pusantro šimto metro suvynioti su žuvim yra reikalų. Saulius ištraukia du, aš vieną. Pirmas raudonas ešerys mano gyvenime. Smagumėlis.


Žvejojam toliau, bet niekaip nepavyksta pagauti teisingo dreifo. Nuovargis po kelionės daro savo, o dar vaistus nuo supimo pamiršau prieš eidamas į jūrą. Pradedu jausti bangavimą, viduje vyksta nesustabdomi procesai. Viskas kyla į viršų, ir kai jau atrodo, kad tuoj pradėsiu jaukinti žuvį, sulaukiu kibimo. Ešerį pažinsi net su kiečiausiu kuolu. Tą būdingą „trr“ turi net didžiausi egzemplioriai, ir raudonieji ne išimtis. Traukiu žuvį, bet pasipriešinimas ne ešerinis. Vėgėlė. Trečia skirtinga žuvis per kelias popietės valandas. Jos niekam nereikia, išskyrus mūsų operatorių. Prižada pagaminti vakarienei, nors jaučiuosi taip, kad valgyti, atrodo, niekada nenorėsiu. Jei kada ir užsimanysiu, tai tikrai pradėsiu nuo menkės ar ešerio.
Mintis apie maistą vėl nutraukia kibimas. Saulius irgi turi. Operatoriui, kuris jau pakeitė kamerą į meškerę , taip pat užkimba. Visi ištraukiam po ešerį ir nusprendžiam, kad pirmai dienai užteks.
Per kelias popietės valandas įspūdžių per akis. Trys skirtingos žuvys, asmeninis menkės rekordas ir keli puikūs ešeriai.
Dabar kai baigiu ketvirtąją dalį į pabaigą ketvirtoji kelionės diena. Šiandien jūroje štormas, tad galim ramiai pailsėti. Prognozių tinklapiai pranašauja, kad rytoj irgi bus vėjuota. Šeštadienis ir sekmadienis visur poilsio dienos.

Beje, šviežia arktinė menkė labai skani. Visi sakė, kad nieko panašaus į Baltijos ar pirktinę. Tikrų tikriausia tiesa. Vėgėlė, beje, irgi visai nieko. Ešerius išrūkysim vakare.

Susiję straipsniai

• Skausmo paieškos. Norvegija (6)
• Šiuolaikinio spiningo harmonija (2)
• Šiuolaikinė karpių žūklė – įžanga (1)
• Kompiuterinė technika poledinėje žūklėje: sargelio gamyba (1)
• Tvičingas iš arti – 1 dalis (3)