Išvažiuojam! Išvažiuojam? Taip, taip, taip!
Išvažiuojam iš tikrųjų. Ko gero, geriausias jausmas pasaulyje. Kai ilgą laiką planuota, apgalvota ir sapnuota kelionė virsta realybe.
Prieš gerą valandą pajudėjom iš Vilniaus. Prieš akis 2115 km, gabalas Lietuvos, visa Latvija, pusė Estijos, Suomija, ir galų gale antra pagal dydį Norvegijos sala – Senja, Mefjord miestelis, „Mefjord Brygge“ žvejų „camp‘as“.
Pristatau šios kelionės herojus. Aš – šių eilučių autorius, bičiulis – Emis, už vairo mano geras kolega – Darius, šalia jo – Saulius, ir visai dešinėje priekyje, mūsų operatorius – Robertas. Aš už jo. Šalia, man iš kairės Sergejus iš Kaliningrado ir Vitalijus iš Viniaus. Visi puikiai nusiteikę, gerai pasiruošę, su viena mintim galvoje ir širdyje – važiuojam gaudyt trofėjinių menkių, otų ir jūrinių ešerių. Šiomis žuvimis garsėja vikingų kraštas (ko gero nė vienas rašantis apie Norvegiją žmogus negali nepaminėti, kad tai vikingų kraštas) Jos vilioja ne tik mus, bet ir galybę kitų Lietuvos ir visos Europos žvejų mėgėjų. Visi sutinka, kad ankstyvas pavasaris yra geriausias laikas žvejoti dideles, 20-30 kg sveriančias, menkes. Būtent kovo, balandžio mėnesiais šios arktinės galiūnės prisiartina prie užpoliarės fiordų daugintis ir maitintis. Jos yra pagrindinis mūsų kelionės tikslas, bet duodu pirštą nukirst, kad visi giliai širdyje tikimės bent „palaikyti“ nors po vieną didelį otą. Ši žuvis pasižymi ypatingais sugebėjimais, ir žinia, kad kiekvienoj žūklėj, net mažiausioje baloje, norisi sugauti rekordinį karosą, tad ką bekalbėti apie Norvegiją ir joje atsiveriančias galimybes.
Būsiu atviras, noriu pažvejot. Ir ne šiaip labai pažvejot, bet labai pagaut. Ir ne šiaip, labai pagaut, bet taip pagaut, kad, kaip pasakoja, skaudėtų ne tik rankos, nugara, bet ir visas kūnas. Kad reiktų gerti vaistus nuo skausmo, kad atleistų raumenis. Kad galėčiau, kaip sako bičiuliai slavai „normaliai atsiraut“! Girdėjot tokias pasakas, kaip Norvegijoj per kelias valandas pagauna daugiau nei Baltijoj per sezoną? Tai va, noriu tai realiai patirt. Noriu, kad skaudėtų. Noriu, to, po velnių, malonaus mazochistinio pasitenkinimo, kai viską skaudės dėl to, kad visą dieną ištisai teko lupti labai daug sveriančias žuvis.
Antra dalis.
Kol kas galvą skauda nuo kelionės. Važiuojam per Suomiją, jau įveikta daugiau nei pusė kelio, ir, kaip sako vienas geras pažystamas, ne rožes išvakarėse uostėm. Kraštovaizdis už lango kelia nuobodulį. Užsnigtus miškus keičia apsnigti miškai, kas dešimt kilometrų išlenda daugiau baltos spalvos. Ežeras. Ir vėl miškas. Daug sniego. Žiema dar Suomijoj. Normalūs žmonės važiuoja į šiltus kraštus, bet mes juk žvejai. Visa laimė, kad kelias sausas, šviečia saulė, tad pamažu vyniodami lengvas šnekas judame į priekį link svarbiausio tikslo. Pažvejoti taip, kad skaudėtų.
Fiordą pasieksim tik rytoj anksti ryte, tad laiko turiu į valias. Dėl to, apybraižos pradžioje noriu apžvelgti įrankius, kuriuos išsirinkau. Į Norvegiją keliauju pirmą kartą, tad turėjau mums visiems žvejams ne ką mažiau malonų malonumą įsigyti dar porą naujų meškerių ir ričių.
Pradėsiu nuo meškerių. Žvejybai gilioje jūroje būtina išbandyti kotą be žiedų. Joks metimas nereikalingas, žvejyba vertikali. Tikrai verta pajusti, kaip valas slysdamas spiningo vidumi tiesiogiai perduoda visus galingos žuvies smūgius tiesiai į ranką. Mano pirmuoju pasirinkimu tapo naujasis Abu Garcia Hellbender Inliner 2,12 m, 50 lb galios meškerikotis. Hellbender Inliner serijoje yra dar du kotai, 2,12 kiek lengvesnis 30 lb galios ir ilgesnis 2,42 m trijų dalių 50 lb. Pasirinkau pirmąjį, rekomenduotas bičiulių. Anot jų „du metrai dešimt“ optimalus ilgis, o 50lb galios užtenka patogiai tampyti puskilograminį pilkerį ir išpumpuoti labai didelę žuvį. Tikiu, kad orai bus geri, ir pavyks pirmą kartą pažvejoti su nauja meškere.
Orą paminėjau ne atsitiktinai. Skandinavijoj vis dar žiema, ir nors šalia fiordo praeina šilta Golfo srovė, kartais net ji bejėgė prieš arktinį šaltį. Esant minusinei temperatūrai su meškere be žiedelių nepažvejosi. Skylė elementariai užšąla. Vasaros mėnesiais, kada Norvegija sutraukia daugiausia meškeriotojų tokia problema būtų neaktuali, o dabar teko įsigyti dar vieną meškerę. Kita vertus, gal ir gerai. Tiek nukeliavus, visada verta turėti atsarginį įrankį. Nesugebėjau atsispirti Mitchell Privilege Boat 1,80 m , vėl gi, 50 lb galios spiningui. Meškerė, kiek neįprasta, pusantros dalies. Prie ergonomiškos ir labai malonios rankenos jungiasi kotas su sustiprintais žiedais. Ją išsirinkau su niekuo nepasitaręs, tad šiek tiek kirba abejonės dėl ilgio. Ar 1,80 m nebus per mažai? Kol kas, nežinau. Atsakymas į šį klausimą bus po geros savaitės, pakeliui namo.
Su ritėmis situacija panaši, kaip ir su meškerėmis. Pirmąją išsirinkau pagal bičiulių rekomendacijas, antrą moksliniais tikslais. Visada įdomu išbandyt kažką naujo.
Be multiplikatoriaus Norvegijoj neapseisi, o renkantis ritę į galvą pirmiausiai šauna žodis Penn. Ši kompanija specializuojasi jūrinių žūklės įrankių gamyboje ir garsėja savo patikimumu visame pasaulyje. Galima netgi teigti, kad Penn‘as yra tapęs multiplikatorinės ritės sinonimu. Tad logiška, kad pirmajai savo išvykai į giliuosius vandenis, bičiulių patartas, įsigijau Penn Senator 113H2LH su 3,3:1 perdavimo santykiu. Klasikinis multiplikatorius, apie kurį galima išgirsti net gi tokius atsiliepimus kaip „amžinas“ ar „neužmušamas“. Ką jau ką, o ritę visada verta rinktis laiko patikrintą, išbandytą ir patikimą. Dėl Senator‘iaus esu ramus ir naktį iš miegų išpiltas šalto prakaito nešokinėju. Su juo žvejojo ir žvejoja jau kelios kartos viso pasaulio žvejų mėgėjų, ir aš tuoj būsiu vienu iš jų.
Antra ritė – eksperimentas. Abu Garcia Cardinal 177 SWi. Didelė mėsmalė, kuri kaip ir visas Cardinal SWi serija pasižymi atsparumu sūriam vandeniui. Būtent dėl to pavadinime ir atsirado raidės SW (angl. salt water – sūrus vanduo). Labai ekonominės klasės variantas, su sūriam vandeniui atspariais guoliais ir pagrindine pavara iš nerūdijančio plieno. Norisi tikėti, kad netgi išleidęs nedaug pinigų, turėsiu ritę, kuri gali atlaikyti žvejybą gilioje jūroje. Bus matyt. Parašysiu.
Na ir galų gale, jei nutiktų taip, kad orai leis žvejoti visas išvykos dienas, įsimečiau ir įrankius džigavimui. Baltijos jūroje pernai puikiai pasiteisinęs dviejų metrų ilgio Berkley Vertic iki 80g užmetimo spiningas su Abu Garcia Soron STX 40 rite. Visa Soron STX serija pasižymi atsparumu sūriam vandeniui, tad dėl to esu ramus. Gali šiek tiek trūkti sveikatos, visgi 40 dydis, bet manau, kad vieną išvyką tikrai atlaikys.
Tiek apie įrankius. Po pirmos dienos jūroje plačiau apžvelgsiu valus ir masalus.
O kol kas, lėtai slenka kilometras po kilometro. Kažkas užmiega apsunkęs, kažkas prasibunda, kad vėl užmigtų. Saulius su Darium pasikeisdami vairuoja, o aš rašau. Kol pavargstu. Ir užmiegu…
Trečia dalis.
Po lygiai pusantros paros, aštuntą valandą ryte, pagaliau pasiekiam Mefjordą. Jei sakyčiau, kad vaizdas įspūdingas, tai nepasakyčiau nieko. Šviečia saulė, dangus giedras, o jūra rami rami. Sniego kalnai. Kalnai apsnigti. Nesu geriausias peizažų pasakotojas, tad geriausiai viską parodys nuotraukos ir fimuota medžiaga. Keista, kad po tokios kelionės galvos jau nebeskauda. Gal kaltas, ypatingai grynas oras. O gal labai patogus Dariaus autobusas, kuriame galima išsimiegoti ištiesus kojas. Nežinau, bet nuotaika puiki, ir norisi kuo greičiau plaukti, traukti, lupti ir vėl ir vėl. Daug ir didelių.
Einu rinkti meškerių. Parašysiu vakare.
Emilis Muliuolis
Loading ...
Whats the difference between firefox, google chrome, and internet explorer?
Tikiuos pavasari atvezhet mums i uzhpoliare..????:/ ;)) del 1.8 ilgio tai sakyciau pats tas, nors ziurint koki borta valties turesit…;)) O cia orams pasitixlinti, su google ejs suprasti ;) http://www.yr.no/place/Norway/Troms/Berg/Mefjord/
smagiai parasyta :)
O aš supratau, kad Muliulis yr autoriaus bičiulis… :P :)
O kodėl nėra paties autoriaus pavadinimo? Kitus tai išvardino, o save pamiršo..
Taigi rašo, Dariau: “Aš – šių eilučių autorius, bičiulis – Emis…” :))
Liuks staripsniukas, laukiam tolimesnių įspūdžių.