Kažkaip paskutiniu metu vis tenka ką nors parašyti švenčių proga. Bet ne apie jas. Vasario 14-toji – Valentino ir žūklės varžybų diena, kovo 8 – oji tarptautinės moters (kai ištariu tarptautinė moteris, tai akyse kažkodėl iškart Dalia Grybauskaitė stovi J) ir tinklinio diena. Yra toks sportas, kur kamuolį mušinėja dvi komandos per ištiestą tinklą. Ir dar vienas toks užsėmimas yra, kuriam būtų galima suteikt tą patį pavadinimą. Žvejyba tinklu – tinklinis. Pvz.: du kaimo x senoliai: Vytas B. ir Juozas A. – tikri tinklinio asai. Sporto meistrai, tsakant. Jau nuo neatmenamų laikų jie stato tinklus namų pašonėje tyvuliuojančiame Monaičio ežere… Na ir panašiai.
Žodžiu, važiuojam šiandien su Rolandu į suplanuotą klubo ežerų patikros išvyką. Važiuojam ir kalbam, kad kovo 8-oji, puiki diena tinklininkams. Ne tiems sporto salėj, o tiems ežeriniams. Visi vyrai savo antrąsias puses sveikina, bene vienintelį kartą metuose nevažiuoja žvejoti. Ežerai neįprastai tušti. Kodėl nepastačius. Kodėl pastatyto nepatikrinus. Kodėl tiesiog atokios įlankos ar dviejų neatitvėrus. Niekas gi nežvejos. Niekam nė į galvą.
O mums truputį į. Todėl mes prie ežero traukiam tiesiai į kairę. Kas buvo Monaity, supranta kodėl. Mes irgi suprantam. Todėl ir einam. Kaip pėdsekiai kokie. Vieni vakar dienos pėdsakai veda į, kiti iš.. Tik nueita ir grįžta. Gal pa…žt? Bet kas gi eis tik tam tokį kelią. Matyt kažin ko kito. Kad ten kur eita būtų prigręžiota skylių, suprask žvejota, taip pat nesimato. Matosi tik kelios švendrės įtartinai nutolę nuo švendrių juostos. Paspartinam žingsnį. Prieinam arti ir abejonių nekyla. Pažymėta eketė. O nuo jos veda jau užsnigtas bet matomas takas. Tolyn. Su nežymiais kauburėliais kas 5 metrus. Ir baigiasi. Styrančiu kuokštu švendrių.
Tokių darinių suradom tris. Dviem takais buvo atitverta praktiškai visa seklioji dalis kairėje. Dar vienu – taip pat seklioji dalis į dešinę nuo liepto, kuriuo išeinam į varžybas.
Atitinkamos institucijos buvo informuotos apie sportinį inventorių. Šis ištrauktas. Nieko įdomaus kas keltų šio sporto aistruolių ir ne aistruolių dėmesį nebuvo, o ir tie patys du egzemplioriai paleisti. Įtartinai panašūs į buvusius Armolės ūkių gyventojus savo dydžiu.
Paskui prisiminėm, kad mes visai ne ten važiavom, o į Monį. Kažkaip užsimiršom matyt. Na nieko.
Didįjį ežerą nužvelgėm nuo kalno. Tuštuma. Visi moters dieną švenčia. Gėles dovanoja. Šampaną šauna. Moteris myli.
Važiuojam aplink. Ten kur keliukas eina šalia kelio, sėdi pora. Sustojam, prieinam arčiau. Ogi tikrai pora. Vyras ir moteris. Šalia eketes išsigręžę. Žvejoja ir švenčia. Idilė. Netrukdėm.
Važiuojam toliau link pusiasalio. Ten įlankoj dar vienas žvejoklis. Švenčia. Vietinis. Prieš pusvalandį nusileidęs nuo kalniuko. Kelias eketukes užsišėręs. Raudonsparnių kokia penkiolika pagavęs. Gražios, pelekai žybsi. Prisijungiam ir mes. Po kelias pagaunam. Pasikalbam. Yra žuvies, tik gaudyt reikia mokėt. Ir žinot kur. Amžina tiesa.
Važiuojam namo. Pakeliui užsukam į turgelį. Gėlių. Mes savo moteris mylim. Gal kartais per retai parodom…
O lentelės visos vietoj. Smagu.
Autorius – Emilis Muliuolis
Loading ...
