Pasaulio spiningavimo iš valčių čempionatas. Pabaiga

Trečiasis pasaulio spiningavimo iš valčių čempionatas baigėsi. Dabar, aprimus aistroms, galime plačiau papasakoti kaip viskas buvo iš tikrųjų.

Varžybų rytas išaušo ramus. Ramus, turiu omenyje oro sąlygas, o kiekvieno mūsų rinktinės nario širdyje siautė ne mažesnė audra nei išvakarėse už lango. Nesijaudintų tokiu atveju turbūt tik Chuck Norris. Varžybų startas mūsų rinktinei neapsiėjo be nemalonių nuotykių. Sigito ir Gedimino ekipažui viskas buvo gerai, o Dariaus ir mano valties akumuliatorius parodė ragus. Pilnai pakrautas jis prastovėjo visą turėjusią būti pirmąją varžybų dieną ir, gyvatė, išsikrovė. Be abejo, mūsų klaida – turėjome patikrinti variklį ne likus kelioms minutėms iki starto. Visgi, viskas baigėsi gerai, išskyrus kelias numirusias nervų ląsteles. Kosminiu greičiu iš mums į varžybas pagelbėti atvykusio Deivido „golfuko“ buvo išluptas kitas akumuliatorius. Variklį užkūrėm ir išplaukėm kiek vėliau nei visi varžybų dalyviai. Gerai, kad pasaulio čempionate nuplaukimui į vietą skirtos 15 minučių. Pirmasis numatytas taškas buvo arti ir laisvas, tad žvejoti pradėjome laiku – lygiai aštuntą valandą. Per pirmąjį sustojimą turime po keletą kibimų, bet su Dariumi neištraukiame nei vienos žuvies. Pagal užsibrėžtą iš anksto planą mikromasalais gaudome ešerius. Tą mokame geriausiai, per treniruotes kibo, tad ir taktiką varžyboms pasirinkome atitinkamą. Visos trys pirmosios žuvys kiek patrauktos nutrūksta. Per oficialias treniruotes žvejojome su kabliukais be užkarpų, kad žuvis lengviau atsipurtytų, ir vis tiek, daugumos atsikratyti buvo neįmanoma. O čia ir kabliai geriausi, ir nutrūksta viskas. Gausiai keikdamasis pakeičiu galvakablį, gal koks linkimas ne tas ar dar nežinia kas. Visgi antram sustojime pirmos keturios žuvys vėl pabėga. Kažkoks prakeikimas, nes viena buvo tikrai rimta. Darius pagauna lydeką, deja, neįskaitinė. Visgi pagaliau “atsidarome” kartu ištraukdami po ešerį. Pasidaro smagiau, nes žuvys ir toliau kimba. Nedidelės, bet kiekvienas gramas yra gerai.

Lietuvos rinktinė

Tuo metu ant kranto dviejuose taškuose iš kurių matosi beveik visas ežeras informaciją renka du mūsiškių stebėjimo ekipažai. Į raciją kas kelioliką minučių gauname žinias apie priešininkų valčių judėjimą, ir karts nuo karto apie kitą mūsiškių ekipažą. Po pirmos geros valandos mes su Darium pasveriam apie 600 g ešerių, paskui gana greitai padidinam svorį iki kilogramo.Kiekvienoje dalyvių valtyje, yra teisėjas su kibiru, sieteliu ir svarstyklėmis, kuris didesnes žuvis sveria iš karto, o mažesnes prieš plaukiant į kitą vietą. Pirmajam mūsiškių ekipažui tuo metu sekėsi prasčiau, jie turėjo kiek daugiau nei puskilogramį. Galų gale su Darium aprenkam visus ešerius pirmoje vietoje, ir plaukiam į kitą perspektyvų tašką. Oras keičiasi iš visiškos ramumos į vėją su šlapdriba. Galbūt dėl to, nei vienas iš trijų sustojimų nepadovanoja nei kibimo. Apie keturiasdešimt minučių iš penkių valandų turo tuščios. Negerai. Nuotaiką pataiso žinia, kad Sigitas pagavo įskaitinį starkį. Plaukiame į trečiąjį mūsų tašką, nedidelės įlankos sąsiauryje. Iš pradžių mūsų teisėjas neleidžia į jį įplaukti. Sugaištame dar kelias minutes, kol iš vyriausiojo varžybų teisėjo gaunamas leidimas. Dar keletas nervų ląstelių iškeliauja anapilin. Užsiinkaruojame ant šlaituko viršaus ir pradedam traukti ešerius. Kimba pastoviai, bet maži. Stebėtojai nuo kranto informuoja, kad vienas lenkų ekipažas traukia vieną po kito ir gerus, o šalia jų stovi rusai. Po kiek laiko rusų ekipažas išplaukia, o lenkai ir toliau traukia. Latviškų orų puokštę galų gale papuošia ir porą kartų nuskambėjęs griaustinis. Mes su Dariumi irgi pagaunam beveik kiekvienu metimu, ir galvojam, kad geriau jau ešerys kibire, nei starkis vandeny. Į turo pabaigą žuvis visai sumažėja, ir paskutiniai trys ešeriai iš akies tesveria kokius 40 gramų visi! Pirmąjį turą baigiam su beveik su 3,5 kg. Ant kranto grįžus paaiškėja, kad kitas mūsų ekipažas sugavo keliais šimtais gramų daugiau.

Girdime, kad latviai prigaudė lydekų, ukrainiečiai irgi, lenkai ešerių, ir žinodami savo rezultatus esame ne kokios nuotaikos. Mane pakeičia Rolandas, Sigitą – Janas, kelios minutės pasitarimui, ir vyrai jau vėl sėdi laivuose. Prieš pat išplaukimą komandos vadovas Linas praneša, kad po pirmojo turo esame ketvirti. Nuotaika pasitaiso, nes abu ekipažai turi pasilikę po vieną „kozirinę“ vietą antrajam turui. Gedas su Sigitu iš kart plaukia į taip vadinamąjį „uostelį“, o Darius su Rolandu į lenkų tašką. Mes likę ant kranto, užimame stebėjimo postą ir žiūrime kaip sekasi mūsiškiams šalia lenkų. Pirmąsias dešimt minučių nepagauna nei vieni nei kiti. Mūsiškiams sunku tikėti ne savo vieta, jie kelia inkarą ir plaukia į įlanką. Mes toliau stebime lenkus, ir šie pradeda traukti vieną žuvį po kitos. Kelias iš jų ima su sieteliu. Visa laimė, kad mūsų ekipažas irgi informuoja apie pagautas žuvis. Pradedu tikėti traumuotais krepšininkais, kurie sako, kad žaisti lengviau nei stebėti. Dar labiau suprantu, koks sunkus trenerio darbas. Antrasis mūsų ekipažas „uostelyje“ neturi nei kibimo. Geriausia mūsų vieta nesuveikia. Nebėra ką patarti, tad Gediminas su Janu plaukia į ryte bent kiek veikusias vietas. Mūsų stebimas lenkų ekipažui pasitraukia kiek tolėliau ir pradeda tikrąjį šou. Meta praktiškai į vieną tašką, lupa vieną ešerį po kito ir dauguma iš jų dideli. Stovi vienui vieni, atrodo priplauktum atsistotum per metimo atstumą, ir trauktum taip pat. Rėkiam į raciją Dariui su Rolandu, kad plauktų atgal pas lenkus. Antroji rimta klaida. Mes, kad ir per kokį gerą žiūroną nepamatom, kad priešininkai mėto į tinklo pusę. Ten susirinkusio ešerių būrio nėra jokių šansų pasiekti jokiai kitai valčiai. Taip nuo kranto suklaidinam savo ekipažą, kuris praranda pusę valandos brangaus laiko. Mūsiškiai grįžta atgal, bet jų vietą jau užėmė kazachai. Teko imtis plano „B“ ir tikrinti dar vieną netolimais esančia perspektyvią vietą, tačiau ten tuščia. Gerai, kad kazachai ilgai neužsibuvo Rolando ir Dariaus vietoje, todėl jų ekipažas grįžta ir toliau traukia nors ir nedidelius ešerius, bet vieną po kito. Pagaliau ateina finišas. Janas su Gediminu į pabaigą surado teisingą vietą ir sugebėjo prigaudyti beveik du kilogramus ešerių, Darius su Rolandu parveža panašų rezultatą. Visi suprantame, kad į prizininkus jau nebepretenduojame, vienintelis klausimas ar pavyks išlaikyti ketvirtąją vietą. Deja, vienas mūsų artimiausių priešininkų Rumunų ekipažų prieš pat finišą įkabina „bonusinę“ lydeką, ir nustumia mus į komandinę penktąją vietą. Pirmi lenkai su ešeriais, antri ukrainiečiai su lydekom, treti – varžybų šeimininkai latviai su lydekom ir starkiais.

Viskas. Pirmos, visai mūsų rinktinei iki šiol rimčiausios, varžybos baigėsi. Ar esam patenkinti užimta vieta? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Žiūrint į mūsiškių amžių ir patirtį tokio lygio čempionatuose, tai turėtume džiaugtis ir ploti katučių. Be abejo, labai smagu, kad už nugaros palikta galinga ir patyrusi Rusijos rinktinė. Ir visgi meluočiau, jau nesakyčiau, kad visi širdyje tikėjomės pakliūti tarp prizininkų. Toks buvo mūsų tikslas, ir tam atidavėm visas jėgas. Dabar, kai aprimusios aistros, ir kai esu galvojęs ir pergalvojęs visą treniruočių ir varžybų eigą, galiu įvardinti, ko mano nuomone mums trūko. Visų pirma, visų treniruočių metu vienas iš trijų ekipažų turėjo skirti visą laiką tik didelės žuvies paieškai ir gaudymui. Neįtikėtinai gerai per treniruotes kibę ešeriai, mus šiek tiek suklaidino ir, reikia pripažinti, paliko be plano B. Ukrainiečiai, tokį planą turėjo, ir po dviejų tuščių valandų su ešeriais, vėliau „pridaužė“ krūvą antros vietos vertų lydekų. Be abejo, būtų buvę gerai turėti lydekų ir starkių specialistą ir trenerių štabe. Neturėjom. Taip pat manau, kad oficialių treniruočių metu privalėjom dar atidžiau patikrinti iš anksto žinomus taškus, ir surasti bent dar vieną, veikiantį naują. Reikėjo skirti daugiau laiko savo teorijų analizei, ir mažiau kreipti dėmesį, kad mus kažkas pastebės ar nužiūrės. Galų gale, Rygoje, iki kurios toliausiai 400 km galėjome turėti ne 2, o mažiausiai keturis stebėjimo postus varžybų metu. Dabar jau nieko nebepakeisi. Viskas ką turim, tai iškovota penktoji vieta ir neįkainojama patirtis, kuri tikiu, anksčiau ar vėliau nuves mus ir ant aukščiausio pjedestalo. Aš žiauriai džiaugiuosi, kad šiais metais turėjau unikalią galimybę pirmą kartą Lietuvos spiningavimo sporto istorijoje sudalyvauti tokio lygio varžybose. Smagiausia, kad jų metu buvau ir dalyvis ir trenerių štabo narys. Dėl tokių akimirkų tikrai verta dalyvauti varžybose Lietuvoje, siekti aukščiausių vietų ir laimėti galimybę atstovauti savo šalį Pasaulio čempionate. Jokie kiti prizai to neatstos niekada. Didžiausia pagarba latviams už puikiai suorganizuotą renginį. Ačiū visiems komandos nariams, Rolandui, Dariui, Sigitui, Janui, Gediminui ir komandos treneriui Linui už kartu praleistą laiką treniruotėse prieš čempionatą ir visų varžybų metu. Jūs, bičiuliai, patys geriausi.

Taip pat noriu padėkoti Aidu Šuntai, kuris ne tik suteikė daug informacijos apie ežerą, bet ir padėjo stebėdamas varžybas nuo kranto. Didelis dėkui Deividui, už tai, kad išplaukėm laiku. Ačiū „Salmo“ už paradinę aprangą rinktinei. Lietuvos spiningautojų lygos vardu, noriu padėkoti generaliniam 2010 m. Lietuvos spiningavimo čempionato ir spiningautojų rinktinės rėmėjui – žūklės reikmenų prekybos tinklui „Kotas“. Ačiū visiems skaičiusiems mūsų reportažus geriausiam pasaulyje tinklapyje www.ant-bangos.lt . Bučiuojam ir dėkojam už kantrybę savo moterims, ir ačiū visiems mus palaikiusiems.