Ešerių žūklė velniu Kauno mariose

Tiksliau būtų – pirmoji ešerių žūklė “velniu“. Tiesa, prieš gerus 7-8 metus teko išbandyt žūklę “velniu“, bet tai buvo verčiau pabandymas, o ne žvejyba. Tąsyk nepatiko, todėl spjoviau į tą reikalą iki .. šios dienos…

Mūsų klubo nariai Tomas, Gintas ir kiti pakankamai dažnai žvejoja Kauno mariose “velniais“. Jie netgi patys yra pasigaminę įvairių “velnių“ sistemų, skirtų būtent Kauno marioms. Po eilinio apsilankymo mūsų klubiečių neišpasakojimai nuostabioje vietoje esančioje parduotuvėje, rimtai nusprendžiau išbandyti šitą žūklės būdą. Juolab, kad tos pačios parduotuvės atidarymo renginyje vykstančiame aukcione įsigijau puikų spiningėlį.

Taigi, prie reikalo..

8:00 val. aš su Gintu jau ant Kauno marių ledo (prie Palemono). Gintas į žvejybą pasiėmė tik “velnią“, o mano, kaip sportinės žūklės mėgėjo sąžinė tiesiog negalėjo leist palikti “balalaikas“ namuose, todėl jos “dėl visą ko“ guli mano žvejybinėje dėžėje. Pasak Ginto, ešeriai gyvena beveik priešingam krante, todėl tenka pramankštint kojas. Atkreipiu dėmesį į gausų žvejų būrį – viso suskaičiavau gerokai daugiau nei 30. Kaži kas ten darosi savaitgalį? Visi gaudo, tiksliau – bando gaudyt, baltą žuvį. Mums nelabai įdomu, todėl einam į „kliovnas vietas“. Pagaliau Gintas sako: „čia“. Na, galvoju, tuoj prasidės… Gręžiam, bandom, nekimba, gręžiam toliau..

Trumpai apie žūklės “velniu“ techniką ir įrankius. Geriausiai tokiam žūklės būdui tinka spiningėlis su beinercine rite. Pagrindinis valas 0,22-0,25 mm. “Velnio“ svoris įspūdingas – apie 50 gr, kiek aukščiau (~10-20 cm) papildomas kabliukas (mūsų atveju muselė). Gaudoma stuksenant “velnią“ į dugną. Po kiekvieno stuktelėjimo valas kiek įtempiamas, padaroma 2-5 sek. pauzė ir vėl staigus judesys į viršų. Esant silpnam kibimui – daromos ilgesnės/trumpesnės pauzės, keičiama “velnio“ pakėlimo/nuleidimo amplitudė ir pan. Žodžiu – eksperimentuojama, bandoma išerzinti apatiškus ešerius. Nieko sudėtingo, bet yra vienas bet… Rasti tokiose plotuose ešerius kur kas sudėtingiau nei, tarkim, paimti autografą iš legendinio Chuck‘o Norris‘o.

Grįžkim prie žvejybos..

Prigręžiojom po kokių 50 ekečių, tačiau nieko. Mano nervai nebelaiko, todėl vis dažniau “į darbą“ eina “balalaika“, bet irgi tuščiai. Tiesa, Gintui buvo vienas kibimas, bet ešerys nepasikirto. Laikas eina, o ešerių nėra. Nusprendžiam pakeisi žūklės vietą, nes Gintas žino dar vieną nerealiai gerą vietą prie Rumšiškių :)

Grįždami prie automobilio sutinkam tik atvažiavusius žvejus, kurie perspėja kitus, kad geriausias kibimas yra nuo 14 iki 17 val. Tuo metu buvo apie 12 val. Taigi, išaiškėja pagrindinė rytinės nekybos priežastis, pagalvojam, sėdam į automobilį ir važiuojam į Rumšiškes..

Pietinis kojų pramankštinimas buvo kur kas rimtesnis, nes teko pėdint kone į priešingą marių krantą. “Bet čia tai tikrai pagausime!“, sako legendinis starkių siaubas ir tai man suteikia papildomų jėgų ir motyvacijos. Gręžiam, bandom, nekimba, gręžiam toliau.. Nors Gintas mirtinai įsitikinęs, kad ešeriai kimba tik vadinamose “pievose“, t.y. tose vietose, kur dugno reljefas yra lygus ir gylis siekia 4-6 metrus, bet nusprendžiu pabandyti arčiau vagos. Toje vietoje ledas kur kas plonesnis, yra silpnoka srovė, o gylis siekia 8-9 metrus. Po kiek laiko pasižiūriu į laikrodį ir pastebiu, kad rodyklės rodo teisingą laiką (prisiminkim tuos Palemono žvejus) – lygiai 14 val.! Na, galvoju, tuoj prasidės.. Ir ką jus galvojat? Už keliolikos minučių sulaukiu pirmojo gyvenime kibimo “ant velnio“. Keletas prasukimų ir ešerys jau ant ledo. Na ir, pagalvoju, kur kaifas? Valas 0,25, rite beinercinė, veiksmas tetruko akimirka – be jokių “žaidimų“, atsargumo priemonių ir pan. Kaip bebūtų, po beveik 6 valandų žūklės – pamatyti kibimą – tai jau buvo savotiškas stebuklas. Pasveriu – 450 gr. “Kokia kova būtų, jei šis gražuolis griebtų avižą, echh..“, pagalvoju ir pasikviečiu kolegą arčiau, nes pats laikas popietiniam “žorui“!!

Praeina pusvalandis, valanda, pora valandų – nieko.. Tenka atsisveikinti su Kauno marių ešeriais iki kitų kartų.

Begrįžtant prisiminiau savo pirmąją žvejybą Kauno mariose. Tai buvo prieš kokių 12-13 metų. Su tėvu ir jo draugu gaudėme kuojas. Kuojos kibo, bet nedidelės. Už gero kilometro ar daugiau matėsi būrelis žvejų, o prie mūsų buvo tuščia. Pasiimu meškerėlę (jei tą medžio pagaliuką su valu galima pavadinti meškere) ir einu pasižiūrėti kas ten vyksta. Atėjęs pamačiau, kad vyrai gaudo ešerius. Kai kurie turi gražių – 300-500 gr dryžių. Ekečių prigręžiota daug, todėl leidžiu į pirmą pasitaikiusią eketę blizgute, t.y. pagaliuką, kaip pasakytų Emis. Po keleto minučių sulaukiu smūgio ir be didelių ceremonijų ištraukiu ešerį. Iki tol tokio didelio neteko matyti. Pasiimu ešerį ir, su pilnom kelnėm laimės, bėgu pas tėvą. Ešerys svėrė lygiai 1 kg. Iki šiol man nepavyko pagerinti šio rekordo.Tiesa, lygiai tiek pat svėrusi esu sugavęs Kuršių mariose po kelių metų nuo tos dienos.

Tai toks lyrinis nukreipimas nuo įstabiai nepakartojamai įspūdingos Kauno mariu ešerių žvejybos “velniu“. Šį žūklės būdą įvaldžiau tobulai, todėl kitasyk ešeriam bus riesta.. :)

Laukyte bandymo Nr.2!!

Autorius – Rolandas Baratinskas