Basų žūklė, arba kaip suderinti ekologiją su pasaulio čempionatais

Jei jūs užsinorėtumėte pasauliniame web tinkle surasti informaciją apie basų gaudymo pasaulio čempionatą, tai pirmiausia ekrane atsirastų pavadinimas Bassmaster Classic. Formaliai – tai yra kasmetinis finalas, vainikuojantis visą eilę vidinių amerikiečių Bass federacijos varžybų, o realiai – taip pat kaip ir pasaulinėje krepšinio hierarchijoje NBA arba ledo ritulio NHL – grandiozinis festivalis su žinomiausiais planetoje vardais, aišku žiūrint iš basų gaudytojų varpinės.

Bassmaster Classic

Man teko garbė vesti reportažą iš Bassmaster Classic 2004 metais, tada jis vyko Šarlotės mieste (Šiaurės Karolinoje). Varžybų press-centras nieko nesiskyrė nuo analogiško iš pasaulio ledo ritulio čempionato, ir buvo netgi geriau įrengtas ir organizuotas nei 2008 metų UEFA taurės finaliniame matče Mančesteryje. O kasdienis rezultatų paskelbimas kiekvienam sportininkui ant valties borto pompastiškai „išvažiuojant“ , laimikių svėrimas ir nugalėtojų apdovanojimas vyko uždaruose sporto rūmuose su 30000 žiūrovų.

Tų metų čempionatas buvo išskirtinis tuo, kad pirmą kartą istorijoje absoliučiu Bassmaster lyderiu tapo japonas Takahiro Omori. Nežiūrint į tai, kad užsieniečiams lengviau papulti į Bassmaster Classic finalą nei vietiniams žvejams, iki Omori niekas iš svetimšalių amerikiečių profesionalų lygio nepasiekdavo, nors tokių bandymų per pastarąjį ketvirtį amžiaus buvo net iš 11 kitų šalių atstovų.

Tiesa, minėtas japonas du metus iki čempionato gyveno Teksase ir dalyvavo visose vietinėse varžybose kaip tai priimta amerikietiškoje Bass federacijoje. Jei ne šis mažytis „bet“, vargu ar šis kietas basų „riešutėlis“, o su juo ir milijonas USD (200 tūkst. grynaisiais ir likusieji dovanų bei prizų pavidalu) nukeliautų į šio smulkučio Tokijo gyventojo kišenę.

Šioje vietoje aš nesistengiu sumenkinti kitų šiuolaikinių basų gaudymo čempionų autoriteto (vien tik oficialiais duomenimis, amerikietiškieji ešeriai aklimatizuoti 56 valstybėse), bet jei paleisti bet kokį europietį į Bassmaster arba FLW (Foresto Vudo lyga – antroji pagal svarbumą po Bass federaciją amerikietiškųjų ešerių gaudymui), tai vargu ar jis sudarytų bent kiek rimtesnę konkurenciją vietiniam žvejų elitui.

Rekreacinė žuvininkystė JAV

Rekreacinė žūklė JAV, o ypač ešerių gaudymas, ne tik savotiška filosofija, bet ir gyvenimo būdas mažiausiai dvidešimčiai milijonų amerikiečių. Vien tik Bass struktūroje 2008 metais įvairiose varžybose dalyvavo 98000 žmonių!

Galime keikti Ameriką už ką tik norime, bet pagal ekologinį tolerantiškumą ir protingą gamtinių gyvūnijos išteklių naudojimą, JAV, greičiausiai, duotų į kaulus bet kuriai kitai šaliai.

Ar galite šiai dienai įsivaizduoti upėtakių žūklę Maskvos upėje? Tą patį atsakymą gautume ir iš vengro apie Dunojaus lašišą ar iš Peterburgo gyventojo apie Baltijos eršketą Nevoje.

O štai pramoninėje Čikagoje ar net Detroite laukinės lašišos ir šiandien – įprastas reiškinys. Tai paaiškinama gana paprastai: žmogaus ir gamtos santykių pagrindas JAV yra koncepcija gyvūnų rūšims išsaugojimo ne nutolstant nuo antropogeninio faktoriaus, bet įvertinus galimybę jų protingam panaudojimui rekreacijos tikslais.

Niekada nepamiršiu atvejo iš savo asmeninės patirties, kuomet maždaug prieš dvidešimt metų dirbau Vašingtono valstijos žuvų ir paukščių priežiūros valdyboje. Tą vėlyvo rudens dieną mes atrinkinėjome „stilhead“ reproduktorius žuvivaisos tikslais. Darbas vyko žuvies perdirbimo įmonėje prie Liuis upės – vienas iš pagrindinių Kolumbijos, įtekančios į Ramųjį vandenyną, intakų. Staiga nežinia iš kur gamyklos teritorijoje atsirado tipinė amerikiečių šeimyna – tėvas su mama už rankų laikė ikimokyklinio amžiaus berniuką ir mergaitę. Mano piktą žvilgsnį nekviestų svečių link laiku perėmė įmonės vadybininkas Rob Nikalaj ir pasakė man: „Pravesk šiems žmonėms pilną ekskursiją po cechus, nepamiršk parodyti tvenkinių su gyva žuvimi ir atsimink, pagaliau: mūsų departamentas egzistuoja tik mokesčių mokėtojų dėka, ir bet kuris amerikietis turi teisę žinoti kaip panaudojami jo doleriai.“

Didžiaburniai ešeriai arba basai – Šiaurės Amerikos gyventojai – yra savotiškas šalies žvejybos simbolis. Varžybų metu įskaiton priimami ir mažaburnis bei dėmėtasis basai, bet jų svorio kategorija niekaip neprilygsta lyginant su didesniuoju broliu, ir kaip taisyklė, sportininkai juos paleidžia atgal vandenin.

Pirmieji basų šou

Bandymai pravesti visuotinius nacionalinius čempionatus vyko jau senokai. Žūklės sporto istorikai tikina, kad pirmos panašios varžybos Teksase buvo organizuotos dar 1955 metais. Bet iš tikrųjų žodis „Bass“ , taikytinas sportinėms varžyboms ir biznio realijoms šiuolaikiniame supratime atsirado tik 1967 metais, kai 33 metų Rėjus Skotas, draudimo agentas iš Alabamos, nusprendė suorganizuoti panašų turnyrą.

Žinoma, kas nors vertingo iš to vargu ar būtų išėję, jei ne keletas marketingo gudrybių, Skotui išsiuntus asmeninius kvietimus stipriausiems sportininkams mistinio varžybų organizacinio komiteto vardu, žadant virš 100 dalyvių skaičių (nors tikrovėje tuo metu buvo gautos tik 35 paraiškos) ir tais laikais neregėtą piniginį prizinį fondą.

Naujai iškepto „piarininko“ manevras pavyko, ir į pirmąsias varžybas vykusias birželio 5-7 dienomis Bebrų ežere Arkanzase atvyko 106 dalyviai. Negana to, jaunasis draudimo agentas sugebėjo surinkti tais laikais neregėtą prizinį fondą – 5000 dolerių.

Iš šitos neįtikėtinos tiems laikams sumos, pagrindinis nugalėtojas gaudavo 2000 „žalių“ ir dar kelialapį į brangų žūklės turą Akapulko, Meksikoje.

Skoto sugalvotas basų šou amerikiečiams patiko ir 1971 metais pirmas prizas jau sudarė 10000 dolerių, o šiai dienai tarp šalies basų žvejų elito yra apie 30 milijonierių, nes milijono dolerių grynaisiais voke prizo absoliučiam pasaulio basų gaudymo čempionui riba buvo peržengta 2008 metais. Tai nenuostabu, nes dabar JAV „ešerinė“ rekreacinė pramonė „sveria“ apie 40 milijardų dolerių. Kasmėnesinis žvejų žurnalas „Bassmaster“ laikomas pačiu didžiausiu savo rūšies leidiniu pasaulyje, kurį reguliariai skaito 4 milijonai žmonių.

Todėl ir prezidentas Bušas su džiaugsmu ir pagarba priiminėjo Baltuosiuose rūmuose Bassmaster čempionus Altoną Džonsą ir Džudi Vong.

Bušas – užkietėjęs „basininkas“, kaip beje ir jo tėvas, asmeniškai svėręs 1984 m. čempionato trofėjus būdamas šalies viceprezidentu.

Žvejyba, biznis, ekologija

Basų gaudymo varžybų taisyklės buvo kuriamos ir tobulinamos pirmiausia kad pritraukti į jas visus visuomenės sluoksnius, įvaldyti naujas verslo idėjas ir padidinti populiarumą bei įdomumą žiūrovams. Ir jei pradžioje finalistai lemtingo telkinio pavadinimą sužinodavo tik lėktuve, skrendančiame nežinoma kryptimi, tai dabar už teisę pravesti pas save Bassmaster Classic finalą (per 3 dienas papildantį bet kurį biudžetą 30-40 mln. dolerių), kovoja patys stambiausi miestai ir net atskiros valstijos. Pavyzdžiui, 2008 metais Džordžijoje buvo imtasi įgyvendinti 14 milijonų vertės sporto centro žvejams mėgėjams (su basų žūklės pakraipa) statybos projektą. Jau dabar rekreacinė žūklė šios valstijos ekonomikai atneša 1 milijardą kasmet ir užtikrina nuolatinį darbą dvylikai tūkstančių žmonių. Pradedant nuo praėjusio amžiaus 70-ųjų metų, Bass federacija aktyviai dalyvauja daugybėje nacionalinių ekologinių projektų, ir nuo 1972 metų visų lygių basų žūklės varžybose svėrimui priimama tik gyva žuvis virš 35 cm ilgio, kuri vėliau yra paleidžiama atgal į telkinį.

Varžybos

Bassmaster Classic finale dalyvauja 55 dalyviai, iš kurių 40 žmonių atrenkami pagal federacijos kasmetinę reitingų lentelę (reikalaujama dalyvauti minimum šešiuose kvalifikaciniuose turnyruose), o likę tai regioninių finalų nugalėtojai. Pastarieji, beje, atviri ir užsieniečiams, ir tik po jų galima patekti į pagrindinį „pinigų banketą“. Nors regionams dėmesio irgi netrūksta, net pats paskutinis nevykėlis uždirba virš 1000 dolerių per vieną žvejybą, o nugalėtojas kaip minimum 50 kartų daugiau, plius dar gauna motorinį katerį už 50 tūkstančių dolerių.

Varžybos vyksta 3 dienas (po 8 valandas), kasdieną suvedami rezultatai, ir paskutiniam startui išleidžiami 25 geriausieji. Galutinėje įskaitoje nugalėtojo rezultatas susideda iš bendro per tris dienas sugautos žuvies svorio, įvertinant, kad kiekvieną dieną teisėjams ir žiūrovams galima pateikti tik penkias „uodegas“. Nuo 2007 metų atskiroje įskaitoje varžosi ir moterys. JAV egzistuoja ir jaunių nacionaliniai basų gaudymo čempionatai, kur kaip prizai įteikiami kvietimai mokytis prestižiškiausiuose šalies universitetuose.

Basų gaudymo varžybų formatą labai įtakoja ir šiuolaikinės Amerikos visuomenės rekreacinės mados. 2009 metais turėti pakabintą ant tranco mažesnį kaip 200 l/s variklį profesionalui laikoma neišprusimu, ko pasėkoje bet kokie panašūs basų gaudymo renginiai pavirsta į pačias „kiečiausias“ lenktynes, kur greičiai virš 150 km/h laikomi įprastu reiškiniu. Aš pats panašiai „raižiau“ UIM pasaulio čempionatuose ir patikėkit, tai gana solidus skaičius net profesionaliam lenktynininkui.

Tai yra visų lygių „ešerinių“ federacijų žiūrimumo ir rėmėjų pritraukimo pagrindas. Kai į areną išeina vedantieji pakabinamų variklių gamintojai: Mercury, Yamaha, Honda, Suzuki, Envirude, tai greitis ir yra pagrindinis tos ar kitos firmos pasiekimų kriterijus. Žinoma, tokie renginiai iš karto tapo įdomūs ir televizijai, o ir žiūrovams ant vandens leidžiama persekioti sportininkus, tiesa ne mažesniu kaip 50 m atstumu.

Varžybose Šarlotėje aplink visą išsitatuiravusį ar apsikabinėjusį auskarais vietinį „korifėjų“ Džeisoną Kviną kartą susirinko net 76 valtys. Gerai, kad su savuoju 250 Mercury Kvinui buvo pakankamai nesunku pabėgti nuo įkyrios publikos.

Štai ir pamėginkite sugauti auksinę žuvelę esant tokiam presingui.

Apie šiuolaikinį amerikietišką „basininką“ yra sukurtas net anekdotas, kad jo kateris nejuda tik trimis atvejais: kai stovi garaže, kai baigėsi benzinas arba kai sportininkas mirė.

Skirtingose Atlanto pusėse

Žūklės meistriškumas, jos biologinių ir migracinių ypatumų žinojimas, mokėjimas lenktyniauti šiuolaikiniais kateriais – štai trys pagrindinės šiuolaikinių basų gaudymo „profo“ sudėtinės dalys. Ir jei pirmuose dviejuose komponentuose europiečiai turbūt dar sugebėtų sudaryti konkurenciją amerikiečiams, tai paskutinė dalis yra tiesiog neperžengiama riba, vedanti prie prizinio fondo milijonų ir garbės už okeano.

Net XXI amžiuje vidutinė pakabinamo variklio, parduodamo Europoje, galia yra 40, o Rusijoje 15 l/s.

Reikšmingai skiriasi ir sportininkų „basininkų“ gyvenimo būdas skirtingose Atlanto pusėse. JAV bet kuris profas ant vandens praleidžia ne mažiau 200 dienų per metus, turėdamas pastovius rėmėjus, pagal kurių sąlygas dar dalyvauja ir ne vienoje dešimtyje parodomųjų renginių (apie 40 % laiko). Atitinkamai ir tokio sportininko ekipiruotė nė per žingsnį negali nukrypti nuo pasirašyto kontrakto reikalavimų. Čia jokios saviveiklos, pradedant nuo marškinėlių modelio ir spalvos, kur bet kuris užrašas „sveria“ ne mažiau 4000 USD, ir baigiant „guma“ su pačiais įmantriausiais galvakabliais. Jei dėl sutarties dėl kurios nors įrangos nėra, tai galima improvizuoti. Bet, kaip taisyklė, bet kuriai basų elito ekipiruotei reklamos nereikia, ji šluojama nuo prekystalių net esant ekonominei krizei.

Įdomumo dėlei pateiksiu trijų žinomų „basininkų“ sponsorių sąrašus. Tai Altonas Džonsas (2008 metų čempionas), jau minėtasis Takahiro Omori ir Kevinas VanDamas, bene populiariausias šių laikų basų žūklės sportininkas JAV (2 Bassmaster Classic čempiono titulai, 18 kartų finaluose, vidutinis uždarbis per turnyrą 13 685 USD, o viso per karjerą – 2 764 458 USD).

Altonas Džonsas: Abu Garcia, Samuels Auto Group, Bomber, Booyah Bait Co, Cocoons Sunglasses, Cotton Cordel, Fenwick Rods, Heddon Lures, Minn Kota, John 3:16, Legacy Outfitters, Lifeline, Skeeter Boats, Spider Fishing Line, Yamaha, Yum.

Takahiro Omori: Ranger Boats, Yamaha, Daiwa, Gary Yamamoto, Revolution Rods.

Kevinas VanDamas: Tracker/Nitro Boats, Plano, Pinpoint Electronics, Quantum, MotorGuide, Mercury, Strike King Lures, Trojan Batteries, Bass Pro Shops, Ultra, Mustad Hooks.

Apibendrinant – jokio skirtumo nuo lengvaatlečių ar futbolininkų, tiesa, žūklės ir motorų realijose sponsorių ir kitų „melžiamų karvių“ kiekis gali būti kur kas didesnis. Yra ir visiškai nežinomų sponsorių pavadinimų, ir net jokių sąsajų su žvejyba neturinčių. Žinoma, čia reikia turėti kai kokių diplomatinių sugebėjimų ir mokėti įvertinti įvairias mįslingas „politines aplinkybes“, besiklostančias žūklės pasaulyje. Pavyzdžiui, pakabinamo Yamaha variklio negalima tvirtinti ant Triton tranco, o galima ant Skeeter katerio; Envirude geriau derinasi su valtimis Bass Cat, o lenktyninis korpusas Triton pats tas ko reikia Mercury. Gaunamų pinigų lygiui atitinka ir pagrindiniai varžybų personažai, kuriems ir į galvą neateitų, kaip kad kai kuriems mūsų didiesiems sportininkams, viešai sudarinėti savo žūklės įrankių reitingus. Juk, neduok dieve, tavo paskirtas į dešimtą vietą sąrašę, rytoj pasiūlys geresnes sąlygas tavo priešininkui. Bendrai kalbant, kur yra dideli pinigai, ten ir sumaišties galvoje nėra.

Basų šou

Profesionalūs „basininkai“ iš esmės yra patys tikriausi šoumenai su nuolatine plačia šypsena veiduose ir pauze pagal Stanislavskį, reikalingiausiais momentais. Todėl, kai mane pakvietė sudalyvauti basų gaudymo profų treniruotėje, atsisakyti buvo neįmanoma.

Iš tiesų tai buvo eilinis piarinis renginys, kur du kaliforniečiai „basininkai“ atidirbinėjo kontrakto įsipareigojimus rėmėjams ir reklamavo vietinei TV kažkokią naujovišką „gumą“. Veiksmas vyko vasario pradžioje Sakramento upės deltoje kažkur prie San Francisko.

„Basininkas“ aš silpnas, galima sakyti išvis ne koks, nes basų pasaulio žemėlapyje dar reikia paieškoti. Bet pirmą kartą su šia žuvele susipažinau kaip tik Rusijoje, kuomet 1989 metais buvau komandiruotėje Krasnodare ir vietinės įmonėlės valgykloje mus privaišino skaniausiu filė iš ten aklimatizuoto amerikietiško „didžiaburnio“. Sekantį sykį mūsų su basais keliai susikirto prieš porą metų Katalonijoje (Ispanija), o paskutinį kartą šią amerikietišką žuvelę rankose laikiau 2008 metų gruodyje Kayai saloje (Havajų archipelagas). Beje, tai vienintelė vieta planetoje, kur galima per vieną dieną pagauti basą, karanksą arba doradą ir laukinį vaivorykštinį upėtakį.

Mūsų basų gaudymo kavalkadą iš keturių mašinų sudarė šeši žmonės: du „profai“, operatorius su pagalbininku ir aš su žmona. Pas sportininkus savi kateriai, pas filmuotojus irgi savas, o pas mus – pripučiamas Yamaran F340 su 15-iolikiniu dvitakčiu Mercury.

„Basininkai“ pasirodė ne grynakraujiai „profai“, nes uždirba žvejyboje viso labo po 50-60 tūkstančių USD per metus, bet vis tiek jiems tenka „plakti“ vandenį ne mažiau kaip 150 dienų kasmet. Tačiau, kaip jau akcentavau, susižavėjimas basais, ypač Kalifornijoje – tai gyvenimo būdas. Čia tuo užsiima apie 2 mln. gyventojų, ir kuomet filmuotojo padėjėjas Tod Storm pasikvietė mus į svečius pas save, tai mes pasijutome kaip žūklės muziejuje su senų blizgių ir ričių ekspozicija palei sienas, o garaže buvo ištisas sandėlis meškerykočių ir masalų ir net asmeninės formos džig galvakabliams lieti.

Įrankiai

Šiandieniniai meškerykočiai basų žūklei – tai vienos dalies 1,8 – 2,2 m ilgio kotai, parenkami pagal masalus. Kaip taisyklė, pas kiekvieną sportininką valtyje jų ne mažiau kaip aštuoni. Ričių 80 % sudaro „multikai“, spininginėmis dirbama tik su ultralight įrankiais ir netolimais užmetimais. Apie pavadinimus, kaip jau supratote, kalbėti beviltiška – na kas iš to, pavyzdžiui, kad pas mažąjį Almazejų (vienas iš „basininkų“) visi kotai oranžiniai, kanadiečių firmos E21 (pagaminti nanotechnologijų pagrindu pridedant morkų ekstrakto). Esu įsitikinęs, kad jei rytoj jam pasipainios naudingas kontraktas su bet kuria kiniečių firma, tai nanotechnologijos nukeliaus į pačią tamsiausią vietą sandėlyje.

Kitas reikalas masalai. Be jų jokie 16 guolių paauksuotame korpuse nebus reikalingi. Tačiau kaip bebūtų, nei pas vieną nei pas kitą „profą“ tarp gumų aš nepamačiau nei Yamamoto, nei Action Plastic. Buvo kažkokie nežinomi Basstix, Moneys Minnow, Gitzit.

Plastikiniai masalai šiandien sudaro apie pusę bet kokio ešerių „burtininko“ arsenalo. Nors 1949 metais Niko Krimo iš Ohajo išrasti dirbtiniai sliekai per pastaruosius 60 metų ne taip ir stipriai pasikeitė, kaip kad kotai ar ritės, vis tik naujos firmos pasirodo JAV rinkoje su savo koncepcijomis: tai su mirksinčiomis holografinėmis akimis, tai su virpančiu uodeginiu peleku, tai su česnakų kvapu ar skleidžiamais ir žuvį erzinančiais garsais.

Įvykio vietoje

Tų lietingų dienų scenarijus klostėsi sekančiai. Mes turėdavome tai susiplaukti, tai vėl išsiskirti, tai persėsti nuo vieno borto ant kito, vykdant prodiuserio ir režisieriaus sumanymus. Visa tai, aišku, vyko basų paieškos proceso metu, lydint nuolatinių spiningo užmetinėjimų ir įmantriausių pokalbių žūklės temomis.

Sakramento upės delta panaši į amerikietišką Volgos variantą. Be GPS navigatoriaus ir žemėlapio šiuose ežeruose ir pratakose pasiklysi per penkias minutes, bet būtent čia ir šmirinėja ieškodami maisto didžiaburniai ešeriukai. Jie visaėdžiai, ir uodeguotųjų amerikiečiukų pilvuose randa net paukščių, dvigeldžių moliuskų ir vėžliukų. Būtent todėl profesionalaus „basininko“ sportininko sponsorių įvairiems masalams skaičius gali būti neįtikėtinas. Nors per dvi dienas, praleistas Kalifornijoje, „profai“ mano akyse naudojo daugių daugiausia tik keturis masalus, pagrinde tai buvo Basstrix „guma“ ir Cotton Cordel crank‘ai įvairių ryškių spalvų. Kartais masalus jie tepdavo kvapniu anyžių aliejumi, pagamintu ProCure firmoje. Kalbama, kad tai vienintelė kompanija, besilaikanti neparfiumerinės krypties ir gaminanti atraktantus iš natūralių gyvūninės kilmės baltymų. Kvapniųjų medžiagų gamybą jie atlieka remdamiesi įvairių žuvų rūšių skrandžio turinio analize.

Aš išmėginau viską: voblerius, sukriukes, devonus, prieštvaninius poroloniukus, spinerbeitus ir net šimtaprocentinę „geležį“ , bet, kaip bebūtų gaila, grįžau prie amerikietiškų pradmenų, žuvelių imitacijų ant asimetrinio galvakablio su spyruokle ir „Cotton Cordel“. Beje „su guma“ gaudžiau viduriniame sluoksnyje, darydamas paprastą pravedimą be jokio džigavimo ar „laiptukų“. Šie keistumai buvo paaiškinti paprastai. Vasario pradžia – metais kai spiečiais suplaukia neršiančios stintelės, ir basai šiuo metu užsiėmę būtent jomis.

Be to, paskutinę savaitę vyravo nuolatiniai lietūs, pavertę vandenį į drumzliną rudą skystį, kurį vadinti vandeniu neapsivertė liežuvis.

„Profų“ technika

Kas liečia įrankių valdymo techniką, tai pas Čadą Martiną nieko ypatingo nepastebėjau, tiesa, masalus jis mėtė toliau ir darė tai labai dramatiškai, kaip beje ir priklauso geram artistui iš vietinio teatro. Toks vaidina kartą ir visiems laikams išmoktą rolę net ir gatvėje, nekreipdamas nė menkiausio dėmesio į publikos reakciją ar net visišką jos nebuvimą. Pagrindinis visų profesionalo veiksmų skirtumas buvo tame, kad praktiškai nei vieno metimo jis neatliko iš vieno ir to paties taško. Čadas pastoviai vairavo valties priekyje pritvirtintu elektriniu varikliu, tuo pat metu žiūrėdamas į šalia pritvirtintą echolotą.

- Lėtu tempu aš nežvejoju, tai man nepriimtina. Reikia pastoviai sekti žuvį ir visada būti pasiruošusiam pakeisti masalą, – filosofavo prieš kamerą Čadas Martinas.

- Tai kiek gi kilometrų tu prisuki per varžybų dieną?

- Būna 10, o būna ir 150 – viskas priklauso nuo situacijos. Kartais ešeriai laikosi ploteliuose neviršijančiuose 2 kv.m., ir esant silpnam kibimui pertraukos tarp atakų gali būti begalinės. Tokiais atvejais tenka naršyti vandens telkinį ieškant rezultatyvių taškų, žymėtis jas navigatoriuje, o po to „apvažinėti“ ganyklas renkantis trumpiausio kelio algoritmą, nes juk kartais varžybos vyksta didžiuliuose vandens telkiniuose.

- Ar gali išsakyti savo teorijas apie basų kibimą?

- Aš tikiu, kad alkis – pirmas faktorius skatinantis atakuoti masalą, antras motyvas – plėšrūno reakcija į judesį, po to pyktis, po kurio eina savigynos instinktas, po to smalsumas, varžymasis su gentainiais, teritorijos instinktas. Paskutiniu atveju, kaip taisyklė, pakliūna trofėjiniai egzemplioriai.

Reikia pasakyti, kad „didžiaburniai“ pas mus kimba vangiai, dažniausiai plastikine stintele susigundo dryžuotieji ešeriai, tai yra jūriniai, neršto metu užplaukiantys toli į upes. Žuvų dydis tiesiog stulbina: basai, kaip pagal šabloną, papuola 1,5 – 2 kg, o „dryžuotieji“ – nuo 2 iki 6 kg. Jie elgiasi pakankamai grubiai ir susitvarkyti su tokiais „korsarais“ gana sudėtinga, tuo labiau kad amerikietiškieji ešeriai dažnai iššoka iš vandens ir purto galvą į šonus. Jei stipriai netrūktelėsi žuvies, tai vietoje pageidaujamo ešeriuko galima parsitempti tik eilinę gleivių porciją.

Gamtos apsauga amerikietiškai

Pagal Kalifornijoje galiojančias taisykles, per dieną savo reikmėms galima paimti 5 basus ir 2 dryžuotuosius ešerius, beje pastarųjų dydis neturi būti mažesnis negu 45 cm. Mes paprastai pasiliekam po porą „uodegų“, nes už metinę licenciją sumokame po 42 USD. Juk skaniau už didelį ešerį, apvoliotą džiūvėsiuose ir keptą ant aliejaus keptuvėje, dar nieko nesugalvota.

Net nuostabu, kaip amerikiečiai sugeba išsaugoti tokią žuvų gausą be jokių draudimų neršto ar ponerštiniu metu. Galbūt todėl, kad už tinklų statymą čia iškarto baudžiama kalėjimu, o žuvies apsaugos misiją atlieka paprasti policininkai iš specialaus būrio…

Андрей Великанов

“Рыбачьте с нами”

Iš rusų kalbos vertė Tomas Valionis

Susiję straipsniai

• Nėra susijusių straipsnių.