Atostogos pasibaigė – orai atšalo, lydekos suaktyvėjo, bet ramybės neduoda Asvejos karšiai, todėl vėl grįžtų ten pat su viltim sugauti rimtą karšį.
Tiesa, buvau nuvažiavęs pirmadienį, tačiau tądien buvo labai stiprus vėjas ir normaliai pažvejoti nepavyko. Turėjau vienintelį rimtą kibimą, bet ~1 kg karšiukas laimėjo kovą ir sėkmingai augina lašinius toliau. Stiprus vėjas ir galingas lietus tąsyk mane išvijo namo.
Sekmadienį nutariau užbaigti kuklų karšių gaudymo sezoną. Šiam kartui rimtai pasiruošiau – nusipirkau britkelnes, nes, kaip ir minėjau seniau, toje vietoje yra ilgas atabradas ir tenka susislapinti b…., norint masalą nusviesti į reikiamą vietą. Kartu į žūklę susiruošė mano tėvukas.
Vietoje buvome apie 6:00 val. Rytas buvo gražus ir ganėtinai ramus, tačiau nerimą kėlė stipriai atvėsęs oras.
Termometras rodė tik 8 laipsnius šilumos. Kaip bebūtų kimbame prie „darbo” ruošiam jaukus, sumetam dugnines ir laukiame kibimų. Ilgai laukt neteko. Apie 7:00 val. ištraukiu pirmąjį karšiuką. Malonu, nes šį kartą kimba didesni. Šis svėrė 1,6 kg. Po gero pusvalandžio seka dar vienas kibimas ir jaučiu, kad karšis dar didesnis už pirmąjį. Po ilgokos kovos jis mane nugali ir pasprunka kartu su owner’io kabliuku ir pavadėliu. Gaila, nes karšis buvo ~ 2kg. Žinodamas, kad karšiai šioje vietoje labai atsargūs ir bailūs, net nesitikiu kibimų artimiausią pusvalandį, bet.. Tik spėju prisirišt naują pavadėlį, kaip pamatau beždžionėlės agresyvų judesį prie kitos meškerės. Kertu. Yra! Po ilgokos kovos karšiukas atsiduria graibšte. Pastaroji procedūra, pasirodo, ne tokia ir paprasta, nes karšis, pamatęs graibštą, sukaupia paskutines jėgas ir neria į priešingą pusę. Tokiu “paskutinių kartų” buvo gal 2 ar 3. Eilinį kartą įsitikinu, kad žvejoti dviese daug paprasčiau ir patogiau “įvesti” žuvį į graibštą. Šis karšiukas svėrė 1,8 kg. Gražus, spalva kiek kitokia – tamsi. Karšiai kimba, viskas lyg ir gerai, tačiau įdienojus pasikeitė vėjo kryptis ir stiprumas. Beždžionėlės pradėjo “lakstyt” kaip išprotėjusios ir buvo matomi tik rimti kibimai. Kaip bebūtų iki 13 val. turėjau 3 karšius: 1,8 kg, 1,6 kg ir 1,4 kg. Pasitarę su tėvuku nutarėm pakeisti žūklavietę, nes pažįstami dieną prieš pasigavo gražių karšių po pietų. Tiesa pasakius, man nelabai patinka tokie vietų kaitaliojimai, bet ką padarysi – orai nenuspėjami..
Įsikūrėme naujoje vietoje. Nuojauta kužda, kad nieko gero nebus, tačiau viltis nugali nuojautą ir tenka laukt :) Netoliese kažkas žvejoja. Tėvukas nueina “na razvedku”. “Kaimynai” paruošė naują žūklavietę, skirtą žūklei dugninėmis meškerėmis. Pasak jų, toje vietoje yra ~ 15m duobė. Dideliais karšiais toji “duobė” nedžiugino. Kolegos turėjo 6 karšiukus iki kilogramo. Nieko gero, pamanėme ir, susipakavę daiktus, grįžome atgalios.
Apie 16:30 val. vėl sėdam prie meškerių ir laukiam. Vakarėja, tačiau vėjas vis toks pats stiprus ir gūsingas. Kibimai retesni, atsargesni ir “vakariniai” karšiukai daug “kuklesni”. Pagaliau pavyko sugauti ir tėvui. Jo laimikiai buvo du karšiukai – 0,8 kg ir 0,4 kg. Man pavyko sugauti dar du – 1,4 kg ir 0,8 kg svėrusius karšius.
Žūkle likau patenkintas ir aš, ir tėvas, kuris pastaruoju metu į žvejybas išsiruošia labai retai. Grįžtant namo mus žvilgsniu “palydėjo” graži stirna.
Karšių gaudymo sezonas uždarytas. Jau pasiilgau spiningo ir lydekinių kibimų, todėl nekantrauju su jomis susikauti..
Šiek tiek įdomybių ir keistenybių:
Asvejoj galioja įdomus kibimo principas – karšiai kimba tada, kai tu esi nusisukęs, esi nuėjęs kur toliau ar pan. Atsitiktinumas, sakytų bet kas, bet tokių kibimų buvo labai daug. 4 iš 6 tądien sugautų karšių užkibo būtent tuo metu, kai dariau kažką kito, buvau nusigręžęs ar pan. Mistika kažkokia žodžiu..
Dar vienas pastebėjimas. Priešingai nuo pirmosios šiemet žūklės toje vietoje, kai visi karšiai buvo sugauti viena meškere su raudonu valu, sugavau visom kitom meškerėm, o su “raudonąją” pavyko sugauti tik mažiausius du.
Tai tiek apie karšių gaudymą pagal spiningautoją Rolandą.
Kitąmet būtinai sugrįšiu ir sugausiu rekordinį karšį…
Rolandas Baratinskas
Loading ...
