Pagaliau nutariau spiningą atidėti į šoną ir pabandyti sugauti karšių. Kaip tik šiuo metu atostogauju, todėl darbo dieną prie ežerų ne tiek daug žmonių. Iš kolegų žvejų sužinojau, kad karšiai „eina” netoli Ignalinos esančiame ežeriuke, taip pat už Molėtų esančiame Virintų ežere, tačiau norėjosi išbandyti savo seniai pamėgtą ir nostalgiją keliantį – Baluošo ežerą. Kaip tik vienas kolega nurodė vietą, kur kažkada (pasak jo, dar šiame amžiuje) gerai kibo karšiai.
Atsikėliau 3:20 val. ryto, prie Nemenčinės buvau apie 4:10 val., bet dar tamsu. Privažiavus posūkį link Danilavos kaimo pamačiau nelabai malonų ženklą, kuris nurodo, kad vyksta kelio darbai ir už 4 km nuo šios vietos pravažiavimo nėra, t.y. pravažiavimas yra, bet reiktų grįžti į Nemenčinę ir važiuoti kitu keliu, kuriuo aš nežinau. Keista, kad Nemenčinėje nebuvo jokių ženklų, nurodančių šią situaciją. Ilgai negalvojau ir nutariau surizikuoti (tiesa pasakius, rizikuočiau bet kuriuo atveju). Pravažiavau 4 km nuo posūkio ir jokių “plytų” nemačiau. Keista. Galvoju, kad gal kelininkai pamiršo ženklą nuimti, tačiau beveik įvažiavus į Danilavos kaimą pamačiau tą nelemtą ženklą. Privažiavau arčiau ir pamačiau, kad yra nedidelis plyšys, tiesiog skirtas mano mašinai. Pasinaudojau kelininkų spraga. Rizika pasiteisino.
Privažiavus arčiau Baluošo, įjungiu gps bei žiūriu į atspausdintą žemėlapį. Visiškoje tamsoje sudėtinga rasti reikiamą vietą, todėl teko paplušėti.. Važiuoju palei ežerą – taip rodo gps, tačiau tamsoje jo nesimato. Pravažiuoju vieną aikštelę, antrą. Kelias eina tolyn, tačiau toks jausmas, kad tuo keliu jau kokiu 50 metų nieks nėra važiavęs. Kaip ne kaip prasibraunu ir pamatau nugriautą medį – tai ženklas, kad nuvažiavau per toli ir reikia sugrįžti apie 50 metrų atgalios. Kaip nekeista, labai greitai aptinku tą nupasakotą vietą. Nusileidžiu nuo labai stataus šlaito ir pamatau ežerą. Graži vieta – karšinė.
Sunešiau įrankius, paruošiau masalus, pašarus. Pradėjo švisti. Rytas labai gražus, šilta. Užmetu meškeres, patogiai įsitaisau kėdėje ir laukiu.
Ilgai laukt neteko ir staigūs kibimukai prasidėjo. Pagal kibimų agresyvumą spėjau, kad sliekus ir musių lervas tampo “piktosios” kuojos. Matau, kad pašertoje vietoje vyksta veiksmas, todėl laukiu rimtesnių kibimų. Apie 8:00 val. sulaukiu rimtesnio kibimo, tačiau, deja, ištraukiu kokių 200 gr kuoją. Primenu, kad žūklės tikslas – karšiai, todėl šis faktas mane nuliūdina. Girdžiu, kad netoliese kažkas irgi žvejoja. Nutariau nueiti pasižvalgyti. Netoliese sėdi žvejys. Matau, kad turi kažką sugavęs, bet sako, kad nieko gero. Žvejoja dviem meškerėm su multiplikatorinėm ritėm. Paklausiu ar patogu su tokiom, atsako, kad žvejojant gumom žymiai patogiau. Pasirodo – brakonieriauja nenaudėlis. Grįžtų prie savo meškerių. Rimtų kibimų nesulaukiau iki 9 val., todėl nutariu keisti žūklės vietą. Beje, tasai „kaimynas”, po mano apsilankymo, susivynioja savo gumas ir dingsta. Matyt nujausdamas, kad galiu jį įskųst. Ir gerai. Dingstu ir aš.
Prieš gerus 5 metus buvome nuvažiavę su tėvais ir pažįstamais prie Asvejos ežero ant šašlykų. Tąsyk meškerių net neėmiau, o tėvas „ant durniaus” užmetė 2 dugnines. „Ant durniaus”, nes tai buvo vidurys vasaros, o oro temperatūra buvo apie 30 laipsnių. Kaip nekeista, bet jam pavyko sugauti 2 gražius – 1,5-2,0 kg – karšius. Tiek priešistorės.
Beieškodamas tos vietos, ir norėdamas nepraleisti rytinio kibimo, šiek tiek paskubom, užlėkiau ant duobės ir sulaužiau posparnį. Po trumpo remonto darbų kelionę pratęsiau kiek ramesniu tempu. Sunkiai, bet atradau tą vietą. Be gps‘ o pagalbos būtų labai sunku. Dar kartą įsitikinau, kad tai tikrai reikalingas ir praktiškas daiktas. Deja, privažiavus prie tos vietos pamatau vėžį varantį ženklą – „privati valda”. Iki ežero nuo tos vietos reiktų eiti apie 300-400 metrų. Per toli. Eilinį kartą rizikuoju ir kertu tą nelemtą teritoriją. Susirandu šeimininkę, kuri leidžia „pasinaudoti” jos žeme. Vėl mane lydi sėkmė. Iki žūklavietės nuo automobilio lieka apie 20 metrų. Pasižiūriu į laikrodį, kuris rodo jau 10:10 val. Oras nelabai karšinis, bet bandyt reikia. Toji vieta labai specifinė ir tikrai ne kuo gyvu nepasakyčiau, kad ten gali laikytis karšiai, nes eina labai ilgas žolėtas atabradas. Norint toli užmesti masalą tenka apie 20-30 metrų bristi ir susišlapinti b…., nes tik nuo tada prasideda gylis. Matomai gylis toje vietoje įspūdingas, nes šėrykla labai ilgai „atsistoja į vietą”. Kotai sumesti, įsitaisau patogioje kėdėje ir laukiu. Vieta labai gera, nes saulė ją apšviečia tik vakarop, todėl tokiu karščių ji idealiai tinkama žūklei. Bandau šerti, tačiau pašaras nelimpa ir nepavyksta jo numesti į reikiamą vietą.
Apie 20 minučių tuščia – jokių staigių ar atsargių kibimų. Toks jausmas, kad toje vietoje gyvybės nėra. 11:00 val gražus pakėlimas. Pakertu. Yra! Jaučiu, kad tai ne kuoja, o kažkas rimtesnio ir didesnio. Vargais negalais (dėl specifinės vietos) ištraukiu pirmąjį karšiuką. Gražus. Turėtų būti virš kilogramo. Malonumas kur kas geresnis nei traukti kokią silkutę arba ešeriuką. Gal todėl, kad spiningauti jau kiek pabodo ir norisi kažko kitokio. Azartas pakyla ir laukiu kitų ėjimu iš gelmės. Ilgai laukt neteko ir pamatau gražų beždžionėlės nuleidimą. Pakertu, bet nieko nejaučiu. Keista. Kirtau būtent tuo metu, kai kažkas kitam gale judino masalą. Laukiu toliau. Vėl atsargus kėlimas. Vėl kertu – tuščia. Nesuprantu kame esmė. Apie 12:00 val. vėl kibimas ir šįkart labiau užtikrintas. Jaučiu, kad vėl geras. Vargais- negalais ištraukiu. Akimis „pasveriu” – apie 1,5kg. Laukiu toliau..
Laukti teko ganėtinai ilgai. Gal karšiai per pietūs miega? Apie 15:30 val. vėl „sėdi”, tačiau pritraukus arčiau kranto laisvas kablys „pagauna” kitos dugninės valą ir karšis atsikabina. Buvo irgi gražus – apie 1,2-1,5 kg. Gaila, tačiau ir žuvis turi turėti šansą pabėgt. Po šios nesėkmės kibimas liovėsi. Negi karšiai tokie pat „stukačiai” kaip raudės, pagalvoju. Apie 17:00 val. sulaukiu kibimo ant arčiausiai užmestos meškerės. Pakertu. Jaučiu, kad kažkas yra, bet pasipriešinimas jau ne toks rimtas. Be didelio vargo ištraukiu. Šis karšiukas pats mažiausias – apie 500 gr.
Laukt teko ilgai, nes kitą kibimą pamatau tik apie 18:30 val. Jaučiu, kad „ateina” šios dienos rekordinis. Teko paplušėti kol prisitraukiau iki artimos distancijos. Prigriebiau tėvo „graibštą” (jei tą daiktą galima taip pavadinti) ir bandau karšį įvest vidun. Kaip tik pro šalį plaukė vietinis „gezas”, kuris pasisiūlė padėti, tačiau karšis buvo beveik nugalėtas. Beveik. Bandant iš apačios kelti graibštą, karšis „šovė” į šoną, o laisvas sistemėlės kablys ‚įsėdo” į graibštą. Toliau pasakoti neverta… Gaila tik tiek, kad karšis buvo tikrai gražus – virš 2 kg tikrai. Šiai dienai pakaks, todėl susidedu daiktus ir dingstu iki sekančio karto.
Keisčiausia yra tai, kad visi (neskaitant mažiausiojo) karšiai kibo tik ant vienos meškerės. Tikriausiai sėkmes receptas yra tas, kad šios meškerės valas buvo raudonos spalvos – Sufex Feeder Mono 0,25 mm, skirtas žūklei dugninėmis meškerėmis.
Beje, visi kibimai buvo ant musės lervos, slieko arba jų bendro sumuštinio. Visi karšiai, be didžiausio nuėjusio, užkibo ant auksinės spalvos kabliuku. Kažkodėl juodą spalvą jie ignoruoja. Gaila neturėjau raudonos spalvos kablių.
Grįžus namo pasvėriau – 0,7 kg, 1,15 kg, 1,35 kg
Gerai, kad atostogos dar nesibaigė. Pirmadienį planuoju sugrįžti ir „paimti” daugiau karšių. Laukite tęsinio..
Rolandas Baratinskas
(1 įvertino, vidurkis: 4.00 iš 5 galimų)
Loading ...
