Tarp žvejų sportininkų laikas nuo laiko vis pasireiškia mintys: „Va kad taip mūsų sportą įtrauktų į olimpinę programą!“. Ir tai logiška: Europos ir pasaulio čempionatai vyksta reguliariai, o jau įvairių šalių ar miestų pirmenybės tai senų seniausiai. „O kodėl gi ne?“ – mąsto daugelis. – Štai kažkokį „ledo boulingą“ jau įtraukė, o į jį žiūrėti – juokas ima, rimti žmonės, o kaip mažvaikiai šveičia ledą prieš kažkokį tai slystantį bliūdą“. Teko ne kartą būti panašių kalbų liudininku, tačiau tuo pat metu kankino kažkokia negera nuojauta – bet po teisybei tai turėtų nepripažinti. Tačiau be lengvai nuspėjamos neigiamos gamtosaugininkų reakcijos, suformuluoti aiškių prieštaravimų ilgai nepavyko. Iki šių metų!
O šiais metais nutiko įvykis, taip aiškiai pademonstruojantis žvejų sportininkų olimpinių pretenzijų nepagrįstumą, kad aiškiau būti jau negali. Tiesiog įvyko eilinis gaudymo avižėle poledinės žūklės čempionatas. Vyko jis šiaurinėje Amerikos dalyje – JAV. Būtent šis įvykis ir turi palaidoti žvejų svajones apie olimpiadą, nors pats sportas nuo to netaps nei mažiau įdomus, nei mažiau populiarus.
Pirmojo ne Europoje įvykusio poledinės žūklės čempionato „savitumo“ priežastys glūdi tame, kad dėl jo organizatoriai ir dalyviai keitė jau patvirtintas ir seniai egzistuojančias tarptautines žūklės avižėle varžybų taisykles. Pradėti būtų galima nuo neįprastos žuvų rūšinės sudėties ir jų skirstymo į grupes. Kaip pavyko bendrais bruožais suprasti pagal pranešimus iš varžybų vietos, vienos žuvys vietinių laikomos itin vertingomis ichtiologiniu požiūriu, kitos – priešingai. Kaip bebūtų, sportininkai buvo priversti ne paprastai surinkti maksimalų laimikio kiekį, kaip kad visada būdavo ir kaip nustatydavo taisyklės – atsižvelgiant į JAV žuvisaugos įstatyminę bazę, jiems teko sekti ir pagautų egzempliorių skaičių, kadangi jis irgi buvo ribojamas. Šio reikalavimo nesilaikymas grėsė „malonia pažintimi“ su vietine gamtos apsauga su įvairių baudų galimybe. Tokiu būdu, jei žuvys kažkurioje zonoje silpnai kibo, buvo būtina pagauti tam tikrą kiekį būtent pačių didžiausių žuvų. Neabejotinai, egzistuojančių taisyklių ir paties sporto atžvilgiu tai pakankamai kvailas ir nepatogus reikalavimas, tačiau, iš principo, jį galima įvykdyti prarasto laiko kaina. Reikia tiesiog sugaudyti normą, o vėliau kiekvieną pagautą žuvį lyginti su jau turimomis ir tas žuvis, kurios pasirodys mažesnėmis – paleisti laisvėn. Sumaištis, krapštymasis, tačiau tai galėjo būti išeitimi. Jei ne reikalavimas paleisti žuvį tik iš karto po sugavimo ir jei ne draudimas paleisti tas žuvis, kurios jau buvo laikomos prie laimikio!
Štai šis draudimas ir tapo paskutiniu lašu, kurios pavertė ir taip sudėtingas varžybas į atvirą cirką žiūrint plačiąja sportine prasme. Būtent dėka šio savotiško šviežiai iškepto taisyklių punkto, tie, kam žuvys kibo palyginti neblogai (apskritai, tai su kibimu buvo nemažos problemos), vis tiek žaidė loteriją. Iš esmės, išeitis buvo viena – gaudyti tam tikrą žuvų skaičių, artimą maksimaliai leistinam, o vėliau vaikytis pačių stambiausių egzempliorių. Tokiu būdu, laimėtojais tampa tie, kuriems būtent tarp tų pirmųjų pagautų žuvų ir paklius pačios didžiausios. Likusias „laisvas“ vietas, žinoma, artėjant prie finišo galima užpildyti stambuoliais. Tačiau su sąlyga jei jie vis tik užkibs. Ir apskritai gana rizikinga paleisti kad ir sąlyginai smulkią žuvį, nes nėra tikimybės kad vėliau apskritai ką nors pagausi. Štai ir gaunasi: atspėsi – neatspėsi, pasiseks – nepasiseks. Jau vien sąlygos sugaudyti maksimalų svorį, bet ribojant skaičių – užtenka, kad daugumą atvykėlių nuvesti aklavietėn. Ypač atsižvelgiant į absoliutų vandens telkinio nežinojimą ir vietinės faunos elgesį, su kuriuo tenykščiai žvejai artimai susipažinę.
Bet buvo ir dar viena „naujovė“, taip pat persmelkta vietinio kolorito, ir taip pat „sužaidusi“ prieš visas atvykusias svetimšalių komandas. Staiga paaiškėjo, kad toje vietoje galiojančios žūklės taisyklės draudžia pateikti jauką taip, kaip tai daroma Europoje. Negalima jo tiesiog įmesti į eketę ar nuleisti ant dugno su atsidarančia šėryklėle. Reikia, kad jaukas žūklės metu visą laiką būtų šėryklėlėje ir iš jos patektų ant žuvų stalo tik iškritęs ar išplautas per šėryklėlės angas. Išverčiant į „taktikos“ kalbą, faktiškai tai reiškia draudimą aktyviai žuvies paieškai gręžiant ir prijaukinant didesnį ekečių kiekį. Galima dar prisiminti ir apie leistinų vietinių gyvų masalų rinkinį. Dėl šių dalykėlių taisyklės vėlgi buvo peržiūrimos ir keičiamos praktiškai likus kelioms dienoms iki oficialaus starto.
Bet kokiam olimpinės sporto šakos atstovui jau pats faktas, kad jo atstovaujamos sporto šakos taisyklės keičiamos paskutiniu momentu pagal sąlygas, egzistuojančias vienoje ar kitoje šalyje, pasirodys mažų mažiausiai idiotizmu. Na, blogiausiu atveju – nonsensu. O sportinėje žūklėje toks čempionatas užtikrintai sužadino entuziazmą tokių dalyvių, kurie kol kas nėra pretendentai į pergalę. Vaikinai pamatė tiesioginį kelią į viršūnę – reikia surengti čempionatą pas save ir pravesti jį atsižvelgiant į vietinę specifiką, kad atvažiavę lyderiai ne tik atsidurtų nokdaune dėl žūklės vietos ar sąlygų specifikos, bet ir dėl visų apribojimų ar „naujadarų“ taisyklėse. Ir tai nėra kažkokia niekšybė ar apgaulė, o elementari sportinė gudrybė, pilnai atitinkanti šiame sporte vyraujančią realybę. Kažko panašaus ir vertėjo laukti po pirmojo čempionato Lenkijoje. Jau ten organizatoriai pilnu tempu pradėjo naudotis galimybe diktuoti savo sąlygas pilnai teisėtais pagrindais.
Viskas kas buvo išvardinta aukščiau susiklostė Amerikoje į tradiciškai išsamų vietinių žvejų susipažinimą su žūklės zonomis, ir į jokių galimybių išsiaiškinti kas laukia už starto linijos nebuvimą užsieniečiams. Pati šita aplinkybė sportinėse žūklės avižėle varžybose nieko negąsdina ir nestebina, bet kartu su jau aprašytais vietiniais ypatumais, kaip pasirodė, sugeba padaryti čempionais komandą, kuri, su visa derama pagarba, vargu bau ar gali būti priskirta net prie stipresnių vidutiniokų šioje sporto šakoje. Koks čia tada sportas, jei laimi nes stipriausias, o tas, kuris yra varžybų šeimininkas? Juk negalima pavyzdžiui rimtai svarstyti galimybės pravesti pasaulio futbolo čempionatą PAR ne tradicinėje aikštėje, o tarkime savanoje su žmogaus aukščio augmenija. Arba, pvz., ledo ritulio čempionatą staiga nuspręstų organizuoti Australijoje ir paprašytų visus sportininkus nusiauti pačiūžas ir lipti ant kengūrų? Absurdas? Bet štai sportinės žūklės funkcionieriams panaši logika, sprendžiant pagal viską, absurdu nepasirodė. Atsimenu, Kinija buvo pasisiūliusi organizuoti pasaulio čempionatą, patys nei karto jame nesudalyvavę ir deramai nesuprantantys kuo ir kaip ten tie neaiškūs „avižėlininkai“ gaudo žuvį. Dabar net baisu pagalvoti, iki ko galėjo nusiorganizuoti čempionato rengėjai, jei jiems nebūtų užtekę proto paskutiniu momentu atsisakyti nuo šios avantiūros.
Tai, kas aukščiau parašyta, nėra bandymas pažeminti amerikiečių pastangas, kurie, sprendžiant pagal viską, užkėlė panašių turnyrų organizavimo kartelę į nebūtas aukštumas. Tai tiesiog bandymas pakankamai aiškiai pailiustruoti kad mūsų sportui nelabai gali būti pritaikomi visuotinai priimti sportiniai standartai. Taip jau yra, kad įgimta žūklės sporto priklausomybė nuo vietinių gamtosauginių reikalavimų daro šios disciplinos olimpines perspektyvas, švelniai tariant, miglotomis.
Дьяченко А., Рыболовный спорт
“Спортивное рыболовство” №5 Май 2010
Iš rusų kalbos vertė: Tomas Valionis
Loading ...
Diablai, kaip matai tik ne poledineje :)
Amerikoje sportine zukle aukstumoje – ten jau galima si uzsiemima vadinti sportu, o Europoje, ypac Lietuvoje…iki sporto kak rakom do Berlyna..